**3.12:** Dievybės, puoselėtos aukojimu, suteiks jums (neprašant) reikalingas priemones jūsų pareigoms atlikti. Tas, kuris, nieko neaukojant kitiems, vienas sau naudojasi taip iš dievybių gautomis išmatomis, yra tikras vagis.
**Komentaras:** Frazė „iṣṭān bhogān hi vo devā dāsyante yajña-bhāvitāḥ“ – čia taip pat terminas „iṣṭa-bhoga“ negali reikšti trokštamų malonumų objektų. Priežastis ta, kad ankstesnis (vienuoliktas) šlokas kalba apie aukščiausio gėrio pasiekimą, o ši (dvyliktoji) šloka nurodo tam priemonę. Aukščiausias gėris niekada negali būti pasiektas, kol egzistuoja troškimas malonumams. Todėl čia žodis „iṣṭa“, kilęs iš šaknies „yaj“ (aukojti), o žodis „bhoga“ reiškia būtinas išmatas, minėtų žodžių reikšmė yra tokia: Tos dievybės ir toliau teiks jums būtinas priemones aukojimui (pareigingam veiksmui) atlikti.
Frazė „yajña-bhāvitāḥ devāḥ“ reiškia, kad dievybės, laikydamos tai savo pareiga, neabejotinai teikia žmonėms būtinas išmatas; tik žmonės privalo išpildyti savo pareigą.
„tair dattān apradāya ebhyo yo bhuṅkte“ – Viešpats Brahmā vartodamas žodį „te devāḥ“ (tos dievybės) dievybėms, nes prieš jį buvo žmonės, o ne dievybės. Tačiau čia vartojamas žodis „ebhyaḥ“ (kuris sudarytas iš „idam“), rodantis artumą. Viešpačiui visi yra artimi (Gita 7.26). Tai įrodo, kad nuo čia prasideda paties Viešpaties žodžiai.
Čia žodis „bhuṅkte“ reiškia ne tik valgymą, bet ir visų būtinų kūno išlaikymo priemonių (maisto, drabužių, turto, pastogės ir pan.) panaudojimą savo malonumui.
Šis kūnas yra gautas iš tėvų ir taip pat puoselėjamas jų. Žinios gaunamos iš mokytojų. Dievybės suteikia kiekvienam priemones pareigingam veiksmui. Šventieji perteikia išmintį visiems. Protėviai rodo žmonėms priemones laimei ir komfortui. Gyvūnai, paukščiai, medžiai, vijokliai ir kt. atiduoda save kitų laimei. (Nors gyvūnai, paukščiai ir kt. nesuvokia, kad daro naudą kitiems, tačiau nauda kitiems per juos atsiranda savaime.) Taigi, kokias priemones mes turime – jėgą, sugebėjimus, padėtį, valdžią, turtą, nuosavybę ir pan. – visa tai yra gauta iš kitų. Todėl visa tai turi būti panaudota vien kitų tarnystei.
Kūnas, juslės, protas, intelektas ir kt. – visi šie dalykai yra gauti iš pasaulio. Jie niekada nėra mūsų pačių, ir niekada nebus. Todėl laikyti juos savais ir sau, bei juo mėgautis, yra pats įsipareigojimas. Paprastas būdas išsivaduoti iš šio įsipareigojimo yra laikyti šiuos dalykus priklausančius tiems, iš kurių juos gavome, ir nesavanaudiškai juos panaudoti jų tarnystei. Tai yra mūsų aukščiausia pareiga.
Ieškotojų mintyse dažnai kyla abejonė: „Jei mes tarnausime pasauliui, mes prie jo prisirišime ir įsivelsime!“ Tačiau Viešpaties žodžiai nustato, kad įsivėlimo priežastis nėra tarnavimas, o jausmas, kad kažkas imama sau. Todėl atsisakyti imimo jausmo ir, kaip dievybės, duoti laimę kitiems yra kiekvieno žmogaus aukščiausia pareiga.
Karmajogos principas nurodo tinkamą gautų priemonių, sugebėjimų, laiko ir supratimo panaudojimą. Norėti daugiau (naujų priemonių ir kt.) už gautų priemonių ribas yra priešinga Karmajogos principui. Todėl reikia panaudoti gautas priemones ir kt. kitų gerovei. Nėra nė menkiausio poreikio daugiau. Logiška, kad iš kažko tikimasi tiek, kiek yra jo sugebėjimai; tada kaip Dievas ar dievybės gali tikėtis daugiau?
„stena eva saḥ“ – Vienaskaitos vartojimas čia („saḥ stenaḥ“) reiškia, kad asmuo, kuris neatlieka savo pareigos, vienas sau pasiima visų skirtą išmatų dalį (maistą, vandenį, drabužius ir kt.), nieko neduodamas kitiems. Todėl jis tikrai yra vagis.
Tas, kuris vienas sau mėgaujasi neduodamas kitiems jų dalies, neabejotinai yra vagis. Bet tas, kuris bet kokiu mastu nori patenkinti savo asmeninį interesą – t.y., nori pagarbos, pagyrimo ir pan. mainais už priemonių panaudojimą tarnystėje – ir jis tiek pat yra vagis. Tokio žmogaus širdis niekada negali išlikti tyra ir rami.
Šis individualus kūnas jokiu būdu nėra atskirtas nuo kolektyvinio pasaulio, ir negali būti; nes kolektyvo dalis vadinama individualumu. Todėl laikyti individualų (kūną) savu ir nelaikyti kolektyvinio (pasaulio) savu yra priežastis tokioms dvilypėms kaip trauka ir priešiškumas, ir tai pati savaime yra egoizmas, individualumas arba nelygybė. Praktikuojant Karmajogą, visi šie (trauka, priešiškumas ir kt.) lengvai sunaikinami. Priežastis ta, kad Karmajogis puoselėja jausmą: „Kad ir ką aš darau, aš darau ne sau, bet visam pasauliui.“ Čia slypi gili mintis: Karmajogis atlieka visus veiksmus siekdamas viso pasaulio gerovės, net neatlikdamas jokio veiksmo savo pačio gerovei. Priežastis ta, kad savo gerovės laikymas atskiru nuo visų gerovės taip pat sukelia individualumą ir nelygybę, kurios yra kliūtys ieškotojo pažangai. Ką mes turime – kūną, jusles, protą, intelektą ir kt. – visa tai yra gauta iš pasaulio. Naudoti iš pasaulio gautą daiktą vien tik savo asmeniniams tikslams patenkinti nėra sąžininga.
**Ypatingas punktas apie pareigą:**
Vienintelis hinduizmo kultūros tikslas yra žmonijos gerovė. Turėdamas šį tikslą, Viešpats Brahmā (pradžioje) įsako žmonėms duoti laimę vieni kitiems nesavanaudiškai atlikdami atitinkamas pareigas (Gita 3.10).
Šeimoje broliai, seserys, motinos ir kt. visi neabejotinai atlieka veiksmus; tačiau didžiausia klaida, kurią jie daro, yra ta, kad jie veikia troškimo, prisirišimo, apsėstumo, savanaudiškumo ir kt. įtakoje. Todėl jie negauna naudos nei pasaulietinės, nei dangiškos; greičiau patiria nuostolius. Veikimas sau savanaudiškumo įtakoje vien veda prie kivirčų, konfliktų, pavydo ir kt. šiame pasaulyje ir veda į apgailėtiną būklę kitame. Tarnaujant kitiems ir ko nors iš jų norint, santykiai su objektais ir asmenimis tampa įpareigojantys. Bet kurio veiksmo susiejimas su savanaudiškumu padaro tą veiksmą menku ir įpareigojančiu. Niekas pasaulyje nesavanaudišką žmogų nevadina geru. Niekas nenori duoti daugiau tam, kuris trokšta. Dažnai matoma, kad net namuose daiktai slepiami nuo asmens, kuris yra prisirišęs ir malonumų siekiantis. Priešingai, jei mes tarnaujame kitiems su kokiu supratimu, laiku, sugebėjimais ir priemonėmis turime, tai neabejotinai veda į gerovę. Be to, net ir netrokštant daiktų, komforto, pagarbos, garbės ir pan., jie pradeda būti pasiekiami. Tačiau Karmajogis neturi troškimo pagarbos, pagyrimo ir pan., nes troškimas šiems ir malonumo mėgavimas yra įpareigojantis. „Kaip aš galėčiau pasiekti laimę?“ – vien dėl šio troškimo žmogus tampa neatsargus pareigų atžvilgiu ir krenta. Todėl „Kaip kiti galėtų pasiekti laimę?“ – toks jausmas turėtų visada būti puoselėjamas Karmajogio. Visi namuose esantys asmenys – tėvai, broliai, seserys, žmona, vaikai ir kt. – turėtų galvoti vienas kito gerovei.
Dažna klaida, kurią daro tarnaujantis asmuo, yra ta, kad jis sėdi su klaidingu pasididžiavimu, galvodamas: „Aš tarnauju“, „Aš duodu daiktus“. Iš tikrųjų, tarnaujantis asmuo duoda tarnaujamajam tik jam priklausantį daiktą. Kaip motinos pienas yra ne jai pačiai, bet tik vaikui, taip ir kokias priemones žmogus turi, jos yra ne jam pačiam, bet tik kitiems. Todėl žmogus neturi teisės jausti prisirišimo prie gautų priemonių, t.y. laikyti jas savomis ir sau. Net jei ir jaučiamas prisirišimas, gautos priemonės ne visada išliks; išliks tik įsipareigojimas prisirišimo pavidalu. Dėl šios priežasties Viešpats sako, kad asmuo, kuris laiko daiktus savais ir mėgaujasi jais sau, yra tikras vagis.
Pati dievybių, šventųjų, protėvių, gyvūnų, paukščių, medžių, vijoklių ir kt. prigimtis yra daryti gera kitiems. Žmogus, visada gaunantis jų pagalbą, yra įsiskolinęs jiems. Vien dėl išsivadavimo iš šios skolos yra nustatyta penkių didžiųjų aukojimų sistema (aukojimas šventiesiems, dievybėms, būtybėms, protėviams ir žmonėms). Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri gali protingai patenkinti visus savo pareigingais veiksmais. Todėl didžiausia atsakomybė tenka žmogui. Tik jis gavo tokią laisvę, tinkamai panaudodamas kurią gali pasiekti aukščiausią gėrį.
Dievybės ir kt. neabejotinai atlieka savo pareigą. Jei žmogus neatlieka savo pareigos, tada ne tik tarp dievybių, bet ir visuose trijuose pasauliuose kyla sutrikimas, ir dėl to prasideda tokios gamtos nelaimės kaip per didelis lietus, sausra, žemės drebėjimas, badas ir kt. Viešpats taip pat sako (Gitoje 3.23-24), kad jei Jis neatidžiai neatliktų savo pareigos, visi pasauliai būtų sunaikinti. Kaip jei net vienas judančio jaučio vežimo rato būtų sulaužytas, visas vežimas sukrėtamas, taip ir judančiame sukūrimo rate, jei net vienas asmuo yra neatsargus pareigų atžvilgiu, jo neigiamas poveikis krenta ant viso sukūrimo. Atvirkščiai, kaip kai net viena serganti (ligota) kūno dalis yra išgydoma, visas kūnas automatiškai gauna naudos, taip per asmenį, kuris tinkamai atlieka savo pareigą, visas sukūrimas automatiškai gauna naudos.
Pradžiapatis Brahmā įsako ir dievybėms, ir žmonėms atlikti atitinkamas pareigas. Dievybės ir kt. visi veikia ribose. Tik žmogus dėl savo kvailumo peržengia ribas. Priežastis ta, kad jis laiko priemones, gautas kitų tarnystei, savo nuosavybe. Kad išsivaduotų iš begalinių praeities gimimų veiksmų įsipareigojimo, žmogui buvo suteikta laisvė, tačiau jis ją piktnaudžiauja, išsiugdydamas prisirišimą ir nuosavybės jausmą veiksmui ir jo rezultatams. Dėl to, sukurdamas naują įsipareigojimą, jis pats įsivėlia ir ruošiasi kentėti kančią daugeliui būsimų gimimų. Todėl žmogus turėtų tarnauti trims pasauliams su kokiomis priemonėmis gavo, t.y. jis turėtų tas priemones panaudoti Dievo, dievybių, šventųjų, protėvių, žmonių – visų būtybių tarnystei.
**Abejonė:** Jei visos gautos priemonės bus panaudotos kitų tarnystei, kaip bus išlaikoma Karmajogio pragyvenimas?
**Išsprendimas:** Iš tikrųjų ši abejonė kyla iš savęs tapatinimo su kūnu, t.y. kūno laikymo savo prigimtimi. Tačiau Karmajogis nelaiko jokio ryšio su kūnu; greičiau jis laiko jį priklausantį pasauliui ir tik pasauliui, ir įtraukia jį į jo tarnystę. Jo regėjimas lieka ant negendančios prigimties, o ne ant gendančio kūno. Tik tas, kurio regėjimas yra ant kūno, gali kelti tokią abejonę, kaip bus išlaikomas Karmajogio pragyvenimas. Kol egzistuoja troškimas malonumams, tol egzistuoja noras gyventi ir baimė mirties. Troškimas malonumams neegzistuoja Karmajogyje, nes visi jo veiksmai yra ne jam pačiam, bet tik kitų tarnystei. Todėl Karmajogis nesirūpina savo pragyvenimu. Jo mintyse net nekyla klausimas: „Kaip bus išlaikomas mano pragyvenimas?“ Tiesoje, tas, kurio širdyje nėra poreikio pasauliui, pasaulis turi poreikį jam. Todėl pasaulis automatiškai užtikrina jo išlaikymą.
Kai net paprastų būtybių, tokių kaip gyvūnai, paukščiai, vabzdžiai, medžiai, vijokliai ir kt., kurių gyvenimai yra skirti kitų gerovei, pragyvenimas yra užtikrinamas, tai kaip gali būti, kad žmogaus, kuris išleidžia visas gautas priemones kartu su kūnu būtybių gerovei, pragyvenimas nėra užtikrinamas?
Begaline Dievo, visų Rūpintojo, malone, pragyvenimo priemonės yra gaunamos vienodai visų būtybių. Tiesioginis to įrodymas yra priešais kiekvieną. Net motinos kūne, kur yra tik kraujas, automatiškai gaminamas saldus ir maistingas pienas vaiko išlaikymui. Todėl, ar dėl likimo, ar dėl Dievo malonės, žmogaus pragyvenimo priemonės neabejotinai ateina pas jį. Dėl to neturėtų būti jokių abejonių, nerimo, sielvarto ar nerimo. Viešpaties karalystėje, kai net nuodėmingiausio ir net dievų neigiančiausio žmogaus pragyvenimas yra išlaikomas, kokios kliūties gali būti Karmajogio pragyvenime? Todėl pats šio klausimo kėlimas yra klaida.
**Ryšys:** Devintojoje šlokoje Viešpats, nurodęs, kad aukojimui atlikti veiksmai nėra įpareigojantys, įsako veiksmą atlikti aukojimui. Sustiprinęs tą įsakymą Brahmo žodžiais ir suderinęs jį su savo pačio žodžiais, nurodytais devintojoje šlokoje, Jis tolesnėse šlokose aiškiai išdėsto aukojimo (pareigingo veiksmo) atlikimo ir neatlikimo rezultatą.
★🔗
