Žinok, kad karma kyla iš Brahmo, o Brahma kyla iš Amžinojo (Akšaros). Todėl visur esantis Brahma amžinai yra įsitvirtinęs aukoje (jadžnioje).

3.15. Paaiškinimas – „Visos būtybės kyla iš maisto“ – Tai, kas suvartojama gyvybinei jėgai palaikyti, vadinama „maistu“. Kiekvienai konkrečiai būtybei tinkama mityba, kurią suvėrus jos kūnas susidaro, palaikomas ir maitinamas, čia vadinama terminu „maistas“. Pavyzdžiui, sliekas gyvena suvalgydamas žemę; taigi, pati žemė yra jo maistas. Keturios būtybių kategorijos – gimstančios iš gimdos (žmonės, gyvūnai ir kt.), gimstančios iš augalijos (medžiai ir kt.), gimstančios iš kiaušinio (paukščiai, gyvatės, skruzdėlės ir kt.) ir gimstančios iš drėgmės (utėlės ir kt.) – visos kyla tik iš maisto ir, atsiradusios, išlieka gyvos maisto dėka. „Maistas susidaro iš lietaus“ – Visų valgomųjų medžiagų susidarymas kyla iš vandens. Žolė, augalai, grūdai ir kt. tikrai kyla iš vandens; net ir žemės susidarymas turi vandenį kaip savo priežastį. Visos kūno išlaikymui skirtos medžiagos – maistas, vanduo, drabužiai, pastogė ir kt. – yra, grubiai ar subtiliai, susijusios su vandeniu, o vandens pagrindas yra lietus. „Lietus susidaro iš aukojimo“ – Žodis „Jadžna“ pirminėje prasmėje reiškia aukų aukojimo veiksmą. Tačiau, remiantis Gitos principais ir dabartiniu Karmajogos kontekstu, čia žodis „Jadžna“ reprezentuoja visas privalomas pareigas. Aukojimą iš esmės apibūdina atsisakymas. Aukojant aukas, atsisakoma maisto, ghi ir kt.; dosnume atsisakoma turto; asketizme atsisakoma savo malonumo ir pasimėgavimo; vykdant privalomas pareigas, atsisakoma savo asmeninių interesų, patogumo ir kt. Todėl žodis „Jadžna“ reprezentuoja visas šventraščiais nurodytas veiklas, tokias kaip auka (havanas), dosnumas, asketizmas ir kt. Brihadaranjaka Upanišada pasakoja istoriją. Sukūręs tris – dievus, žmones ir demonus – Prajapatis Brahma juos pamokė skiemeniu „da“. Kadangi dievai turėjo gausybę malonumų objektų, jie suprato „da“ kaip „savaldytis“ (damyata). Kadangi žmonės turi stiprią polinkį kaupti, jie suprato „da“ kaip „duoti“ (datta). Kadangi demonai turi stiprią polinkį į smurtą (kitiems kenkiant), jie suprato „da“ kaip „būkite gailestingi“ (dayadhvam). Taigi, visiems trims – dievams, žmonėms ir demonams – duotos pamokos esmė yra veikti kitų labui. Kai debesys griaudžia „da da“ lietingojo sezono metu, jie iki šiol primena mums Brahmos pamoką (savaldytis, duoti, būti gailestingi) pareigų vykdymo forma. Kaip pareigų vykdymas sukelia lietų? Natūralus savo elgesio poveikis kitiems yra didesnis nei vien žodžių – „Kokį veiksmą atlieka didysis žmogus, tokį seka ir paprasti žmonės“ (Gita 3.21). Jei žmonės vykdo savo pareigas, tai paveiks ir dievus, kurie tada taip pat vykdys savo pareigą – sukels lietų (Gita 3.11). Šia tema yra istorija. Buvo keturi ūkininkų berniukai. Kai atėjo Ašados mėnuo, bet nebuvo lietaus, jie manė, kad atėjo arimo laikas; net jei nėra lietaus, jie vis tiek turi laiku atlikti savo pareigą. Taip pagalvodami, jie nuėjo į lauką ir ėmė arti. Povai pamatė juos ariančius ir susimąstė, kas čia vyksta? Dar nėra lijo, tai kodėl jie aria? Sužinoję, kad berniukai vykdo savo pareigą, jie pagalvojo, kodėl mes turėtume atsilikti vykdydami savo pareigą? Taip pagalvodę, povai taip pat ėmė giedoti. Išgirdę povų giesmę, debesys susimąstė, kaip povai gieda negirdėję mūsų griaustinio? Sužinoję visą reikalą, jie pagalvojo, kodėl mes turėtume nukrypti nuo savo pareigos? Ir jie taip pat ėmė griausti. Išgirdę debesų griaustinį, Indra susimąstė, kas čia vyksta. Sužinojęs, kad jie vykdo savo pareigą, jis pagalvojo, kodėl aš turėčiau atsilikti vykdydamas savo pareigą? Taip pagalvodęs, Indra įsakė debesims lyti. „Jadžna kyla iš nurodytų veiksmų“ – Visos šventraščiais nurodytos veiklos, tiek pasaulietinės, tiek vedinės, atliekamos be troškimo požiūriu, vadinamos Jadžna. Brahmačariui Agnihotros atlikimas yra „Jadžna“. Panašiai moterims virti yra „Jadžna“. Ajurvedos praktikas, jei jis atlieka medicininę paslaugą vien dėl žmonių gerovės, tai jam yra „Jadžna“. Taip pat studentas gali laikyti savo studijas, o verslininkas savo prekybą (jei atliekama be troškimo, vien dėl kitų gerovės) kaip „Jadžną“. Taigi, visos šventraščiais nurodytos pareigos, atliekamos be troškimo, gerbiant varnos, ašramos, vietos ir laiko ribas, tampa „Jadžnos“ prigimties. Bet koks Jadžnos tipas būtinai gimsta iš veiksmo. Net tokios nuodingos medžiagos kaip kurčiapėdė ir rauginis riešutas, gydytojų išvalytos ir panaudotos kaip vaistas, tampa kaip ambrozija ir tinka gydyti dideles ligas. Panašiai troškimas, prisirišimas, savininkiškumas, šališkumas, nelygybė, savanaudiškumas, išdidumas ir kt. – visa tai veiksmuose yra kaip nuodai. Kai šis veiksmų nuodingas aspektas pašalinamas, tie veiksmai tampa ambrozijos panašūs ir tinka pašalinti didelę gimimo ir mirties ligą. Tokie ambrozijos panašūs veiksmai vien vadinami „Jadžna“. „Žinok, kad veiksmas kyla iš Vedų“ – Vedos nurodo pareigų atlikimo metodą (Gita 4.32). Kadangi žinias apie žmonių pareigų atlikimo metodą mes gauname iš Vedų, sakoma, kad veiksmai kyla iš Vedų. Terminas „Veda“ turėtų būti suprantamas kaip apimantis Rigvedą, Jadžurvedą, Samavedą ir Atharvavedą, kartu su Smritimis, Puranomis, Itihasomis (Ramajana, Mahabharata) ir įvairių tradicijų acharijų patirtinėmis mokymomis – visais šventraščiais, atitinkančiais Vedas. „Vedos kyla iš Nežūvančio Brahmano“ – Čia terminas „Brahmanas“ žymi Vedas. Vedos pasireiškė iš Aukščiausiojo Savęs, kuris yra Būties-Sąmonės-Laimės Absoliutas (Gita 17.23). Taigi, Aukščiausiasis Viešpats yra visko šaltinis. Iš Aukščiausiojo Viešpaties pasireiškia Vedos. Vedos nurodo pareigų atlikimo metodą. Žmonės atlieka tas pareigas pagal nurodytą metodą. Iš pareigų atlikimo kyla Jadžna, o iš Jadžnos ateina lietus. Iš lietaus kyla maistas, iš maisto kyla būtybės, o iš tų būtybių žmonės atlieka Jadžną per pareigų vykdymą. Taip šis sargo ratas tęsiasi. „Todėl visapusiškai prasiskverbęs Brahmanas amžinai įsitvirtinęs Jadžnoje“ – Čia terminas „Brahmanas“ žymi Nežūvantį (Aukščiausiąjį Viešpatį su forma ir be formos). Todėl tai yra visur prasiskverbęs Aukščiausiasis Viešpats, o ne Vedos. Nors visur prasiskverbęs, Aukščiausiasis Viešpats visada yra ypatingai esantis „Jadžnoje“ (pareigomis paremtame veiksme). Prasmė ta, kad kur tik pareigos atliekamos be troškimo, ten gyvena Aukščiausiasis Viešpats. Todėl žmonės, trokštantys pasiekti Aukščiausiąjį Viešpatį, gali lengvai Jį pasiekti per savo pareigas – „Garbindamas Jį per savo pačio pareigą, žmogus pasiekia tobulumą“ (Gita 18.46). Abėjonė – Jei Aukščiausiasis Viešpats yra visur prasiskverbęs, kodėl sakoma, kad Jis amžinai įsitvirtinęs tik Jadžnoje? Argi Jis nėra amžinai įsitvirtinęs kitur? Išsprendimas – Aukščiausiasis Viešpats iš tiesų yra vienodai ir amžinai esantis visur. Jis nėra neamžinas nei lokalizuotas. Todėl čia Jis vadinamas „visur prasiskverbusiu“. Sakyti, kad Jis „amžinai įsitvirtinęs Jadžnoje“, reiškia, kad Jadžna yra Jo pasiekimo priemonė. Nors vanduo yra visur žemėje, jis gaunamas tik iš šulinių ir kt., o ne iš visur. Nors vanduo yra visame vamzdyje, jis gaunamas tik ten, kur yra čiaupas ar angą. Panašiai, nors visur prasiskverbęs, Aukščiausiasis Viešpats pasiekiamas tik per Jadžną. Veiksmų atlikimas sau ir tapatėjimas su inertine materija (kūnu ir kt.) sukuria kliūtį pasiekti visur prasiskverbusį Aukščiausiąjį Viešpatį. Atlikdamas savo pareigą be troškimo, vien dėl kitų gerovės, ši kliūtis pašalinama, ir amžinai pasiektas Aukščiausiasis Viešpats spontaniškai realizuojamas. Tai yra priežastis, kodėl Viešpats, su daugybe argumentų, stipriai pabrėžia pareigų atlikimą Ardžunai, kuris norėjo apleisti savo pareigą. Jungtis – Pagal sargo ratą, atsakomybė elgtis atitinkamai, t.y. atlikti savo pareigą, krenta tik žmonims. Todėl Viešpats tolesniuose šlokuose papeikia žmogų, kuris neatlieka savo pareigos.