**3.16** O Partha, tas žmogus, kuris šiame pasaulyje neseka šitaip nuo seno nustatyto kūrimo ciklo, jis, besimėgaujantis juslėmis, gyvena nuodėmingą gyvenimą (aghāyuḥ) ir gyvena pasaulyje veltui.
**Komentaras:** Paaiškinimas – „Partha“ – Baigdamas temą, pradėtą nuo devintojo šloko, Viešpats čia kreipiasi į Ardžuną kaip į „Partha“, tarsi sakydamas: Tu esi tos pačios Prithos (Kuntės) sūnus, kuri, ištverianti visą gyvenimą trukusius sunkumus, vis tiek atliko savo pareigą. Todėl net ir toks kaip tu neturėtum apleisti savo pareigos. Tas karas, kurį tu vadini baisiu veiksmu, nėra baisus veiksmas tau; atvirkščiai, tai yajña (pareiga). Jį atlikti reiškia veikti pagal kūrimo ciklą, o jo neatlikti reiškia veikti priešingai. „Tas, kuris čia neseka šito besisukančio rato“ – Kaip tada, kai net maža dalis vežimo rato sulūžta, visos vežimo dalys, vežėjas ir jame sėdintis jojėjas jaučia smūgį, taip pat ir žmogus, kuris neveikia pagal kūrimo ciklą, aprašytą keturioliktame ir penkioliktame šlokuose, sukuria kliūtį visos kolektyvinės kūrinijos funkcionavimui. Pasaulis ir individas nėra du atskiri (svetimi) vienetai. Kaip yra intymus ryšys tarp kūno ir jo galūnių, ir tarp galūnių ir kūno, taip pat yra intymus ryšys tarp pasaulio ir individo, ir tarp individo ir pasaulio. Kai individas, atsisakyds troškimo, prisirišimo, savininkiškumo ir egoizmo, atlieka savo pareigą, tada automatiškai laimė pasiekia visą kūriniją. „Indriyārāmaḥ“ – Žmogus, kuris, persmelktas troškimo, prisirišimo, savininkiškumo ir pan., mėgaujasi malonumais per juslis, čia apibūdinamas kaip besimėgaujantis malonumais. Toks žmogus yra žemesnis už gyvūną, nes gyvūnas neįsitraukia į naujas nuodėmes; jis patiria anksčiau padarytų nuodėmių vaisius ir juda link grynumo. Tačiau juslėmis besimėgaujantis žmogus, vėl ir vėl padarydamas naujas nuodėmes, juda link degradacijos ir, kartu, sukurdamas kliūtį kūrimo ciklui, sukelia sielvartą visai kūrinijai. „Aghāyuḥ“ – Gyvenimo trukmė, pats gyvenimas žmogaus, kuris neveikia pagal kūrimo ciklą, yra tiesiog nuodėmingas. Priežastis ta, kad žmogus, kuris mėgaujasi su juslinių malonumų mėgavimosi intelektu, negali išvengti nuodėmės, kuri yra smurtas. Per savanaudų, išdidų žmogų, trokštantį mėgavimosi ir kaupimo, kitiems iškyla žala; todėl tokio žmogaus gyvenimas tampa nuodėmingas. Gosvamis Šri Tulsidasdžis sako:
*Tas, kuris priešiškas kitiems, geidžia kitų žmonų, kitų turto ir šmeižia kitus – tokie žmonės, žemesni už žmones, neša nuodėmės sudarytą kūną.*
„Jis gyvena veltui, O Partha“ – Pabardydamas ar papeikdamas rafinuota kalba žmogų, kuris neatlieka savo pareigos, Viešpats sako, kad toks žmogus gyvena pasaulyje veltui, turėdamas omenyje, kad jam geriau būtų numirti. Potekstė ta, kad jei jis neatlieka savo pareigos ir neatsineša laimės kūrinijai, tai bent jau neturėtų kelti sielvarto. Kaip tada, kai Ayodhijos gyventojai atvyko į Čitrakutą Viešpaties Šri Ramos tremties metu, genties žmonės, tokie ka Kol, Kirat, Bhil ir pan., jiems tarė: „Tai, kad mes nepavogame jūsų drabužių ir indų, yra mūsų labai didelė paslauga.“ Taip pat ir žmogui, kuris neatlieka savo pareigos, jei jis bent jau nesukuria kliūties kūrimo ciklui, tai ir pati yra jo paslauga.
Žmogui, kuris neveikia pagal kūrimo ciklą, Viešpats pirmiausia tarė „stenah eva saḥ“ (3.12) – jis tikrai yra vagis, ir „bhuñjate te tv agham“ (3.13) – jie tikrai ėda nuodėmę, o dabar šiame šloke, sakydamas „aghāyur indriyārāmaḥ“ – jis yra nuodėmingo gyvenimo ir besimėgaujantis juslėmis – Jis paskelbia net jo gyvenimą esant veltui. Gosvamis Tulsidasdžis Maharačas taip pat yra taręs:
*Kaip ugnis žarijose, pyktis buivolo viešpatyje, nuodėmė nedorėliuje, turtas šykštuolyje, ir nauda visiems saulėje – taip yra ir geras miegas Kumbhakarnoje.*
**Ryšys:** Ankstesniame šloke žmogus, kuris neatlieka savo pareigos, norėdamas nutraukti ryšį su pasauliu, buvo papeiktas. Bet dabar Viešpats sekančiuose dviejuose šlokuose apibūdina to didžio žmogaus, kuris, atlikęs savo pareigą, nutraukė ryšį su pasauliu, būseną.
★🔗
