**3.17** Tačiau tam, kuris džiaugiasi vien Tikrovėje, kuris patenkintas vien Tikrove ir kuris pasitenkina vien Tikrove, nėra jokio pareigo.
**Komentaras:** Žodis „tačiau“ (tu) čia vartojamas pabrėžti didžiojo būtybės, pasieksiančio tobulumą atlikdamas pareigas, skirtumą nuo ankstesniame šlokoje aprašyto asmens, kuris apleidžia savo pareigas. Kol žmogus mano, kad yra susijęs su pasauliu, jis laiko savo „džiaugsmo“ (rati) šaltiniu juslių malonumus, žmoną, vaikus, šeimą ir pan.; savo „pasiūlymo“ (tripti) – maistą ir gėrimus; o savo „pasitenkinimo“ (santushti) – turtą. Tačiau tokiu atveju jo džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas niekada nėra visiškai išbaigti ir nenutrūkstami. Priežastis ta, kad pasaulis yra nuolat kintantis, inertiškas ir mirtingas, o „Ašis“ (Tikrovė) yra amžinai vienalytės esmės, sąmoninga ir nemirtinga. Tai reiškia, kad „Ašis“ neturi nė menkiausio ryšio su pasauliu. Todėl kaip gali „Ašies“ džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas kilti iš pasaulio?
Kiekvieno patirtis rodo, kad žmogaus džiaugsmas pasaulyje nėra amžinas. Abipusė simpatija ar trauka, jaunamas tarp vyro ir moters santuokos metu, neišlieka po vieno ar dviejų vaikų gimimo. Kai kuriais atvejais moterys net taip toli nueina, kad apie savo senstantį vyrą sako: „Gerai būtų, jei tas senis numirtų“. Pasiūlymas, patiriamas valgant maistą, taip pat trunka tik trumpą laiką. Pasitenkinimas, kurį žmogus patiria įgijęs turtą, taip pat yra akimirksninis, nes troškimas turto visada palaipsniui didėja. Todėl trūkumo jausmas išlieka nuolat. Prasmė tiesiog ta, kad pasaulyje džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas niekada negali būti nuolatiniai.
Žmogus džiaugsmą, pasiūlymą ir pasitenkinimą patiria tik pasaulio objektuose; iš tikrųjų jie ten neegzistuoja. Jei jie egzistuotų, tuomet abejingumas, nepasitenkinimas ir nepasitenkinimas vėl neatsirastų. Savo prigimtimi džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas yra savaime aiškūs Ašyje. Ašis yra Būtis (Sat). Būtyje niekada nėra trūkumo – „Nebūties nėra; Būtis neišnyksta“ (Gita 2:16) – ir be trūkumo jausmo nekyla troškimas. Todėl begeidiškumas yra savaime aiškus Ašyje. Tačiau kai individuali siela, dėl klaidos, mano esanti susijusi su pasauliu, ji pradeda ieškoti džiaugsmo, pasiūlymo ir pasitenkinimo pasaulyje ir dėl to pradeda geisti pasaulio objektų. Susigeidus, kai tas objektas (kaip turtas ir pan.) yra įgyjamas, tuomet, kai troškimas, gyvenantis mintyse, išnyksta (prieš atsirandant kitam troškimui), jo būsena tampa begeidiška, ir būtent tame begeidiškume jis patiria laimę. Tačiau žmogus klaidingai tą laimę priskiria pasaulio objekto įgijimui ir pačią tą laimę vadina džiaugsmo, pasiūlymo ir pasitenkinimo vardais. Jei laimė kiltų iš objekto gavimo, tuomet jį įgijus laimė išliktų visą laiką, kol objektas egzistuoja; liūdesys niekada neįvyktų ir troškimas to objekto vėl nekiltų. Tačiau kadangi visiško (nuolatinio) džiaugsmo, pasiūlymo ir pasitenkinimo niekada negalima gauti iš pasaulio objektų ir kadangi „mano“ jausmas, susijęs su pasauliu, išlieka, jis vėl pradeda puoselėti naujus troškimus. Kai troškimas atsiranda, jis patiria trūkumo jausmą savyje; o kai trokštamas objektas yra įgyjamas, jis patiria nuo jo priklausomybę. Todėu geidžiantis žmogus visada išlieka nelaimingas.
Čia svarbu pažymėti, kad dvasiniai siekėliai (sadhakos) begeidiškumą laiko laimės šaknimi, o troškimą – kančių priežastimi. Tačiau pasaulio pririšti žmonės objekto įgijimą laiko laime, o jo neįgijimą – kančia. Jei pririštas žmogus taip pat matytų ta pačia tiesine rega kaip ir siekėlis, jis greitai patirtų savaime aiškią begeidiškumo būseną. Apie žmones su troškimais sakoma, kad jie tinkami Karmajogai – „Tačiau Karmajoga skirta tiems, kurie turi troškimų“ (Šrimad Bhagavatam 11.20.7). Žmonėms su troškimais džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas yra pasaulyje. Todėl, apibūdindamas begeidiškių didžiųjų būtybių, tobulintų Karmajoga, būseną, Viešpats sako, kad jų džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas, skirtingai nei žmonių su troškimais, yra ne pasaulyje, o vien Tikrovėje (Gita 2:55), kas yra taip nuo pat pradžių.
Iš tikrųjų džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas, nors ir neatskirti vienas nuo kito, atrodo atskiri dėl asociacijos su pasauliu. Todėl, nutraukus ryšį su pasauliu, tos didžiosios būtybės džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas – visi trys – tampa vienodi toje pačioje esmėje (Ašyje). Šiame šlokoje Viešpats du kartus panaudojo žodžius „eva“ (vien tik/iš tiesų) ir „cha“ (ir), ir dar kartą kitame (aštuonioliktame) šlokoje. Tai išreiškia mintį, kad Karmajogyje nelieka jokio džiaugsmo, pasiūlymo ir pasitenkinimo trūkumo, nei poreikio kam nors kitam, išskyrus Esmę (Gita 6:22).
„Jam nėra jokio pareigo“ – Kad ir kokie įsakymai dėl privalomų pareigų būtų nustatyti žmogui, jų vienintelis tikslas yra pasiekti Aukščiausią Laimę, kuri yra Aukščiausioji Tikrovė. Kai tikslas pasiekiamas bet kuriuo būdu (Karmajoga, Džnanajoga ar Bhaktijoga), žmogui nebelieka nieko daryti, žinoti ar gauti, kas yra galutinis žmogiškojo gyvenimo pasisekimas.
Nors žmogaus tikrojoje prigimtyje nėra nė menkiausio trūkumo, kol jis, dėl savo ryšio su pasauliu, patiria trūkumą savyje ir, tapatindamas kūną su „aš“ ir „mano“, veikia „sau“, jam lieka pareiga. Tačiau kai jis nieko nedaro „sau“ ir atlieka visus veiksmus „kitiem“ – tai yra, kūnui, pojūčiams, protui, intelektui, gyvybinėms energijoms; motinai, tėvui, žmonai, vaikams, šeimai; visuomenei, šaliai ir pasauliui – tuomet jo ryšys su pasauliu nutrūksta. Visiškai nutraukus ryšį su pasauliu, jam nebelieka jokių pareigų sau. Priežastis ta, kad Ašyje jokios veiklos nevyksta. Kokia veikla vyksta, vyksta tik dėl ryšio su pasauliu ir per pasaulio objektus. Todėl pareigos egzistuoja tik tiems, kurie turi ryšį su pasauliu.
Veiksmas vyksta, kai yra noras ką nors gauti, o troškimas kyla iš trūkumo jausmo. Tobuloje didžiojoje būtybėje nėra jokio trūkumo, tad kokio poreikio jai veikti? Kai, per Karmajogą, tobulos didžiosios būtybės džiaugsmas, pasiūlymas ir pasitenkinimas įsitvirtina vien Tikrovėje, tuomet, įvykdęs viską, ką reikia įvykdyti, žinodamas viską, ką reikia žinoti, ir įgijęs viską, ką reikia įgyti, jis pakyla virš įsakymų ir draudimų. Nors šventraščio įsakymai juo jau nebevaldo, visi jo veiksmai natūraliai atitinka šventraščius ir tampa pavyzdžiu kitiems.
Čia frazė „jam nėra jokio pareigo“ nereiškia, kad iš tos didžiosios būtybės visiškai niekas nevyksta. Nors jam nebelieka nieko daryti, veiklos pasauliui palaiminti (lokasangraha) vyksta spontaniškai per jį. Kaip aktyvumai, tokie kaip vokų mirkčiojimas, kvėpavimas, maisto virškinimas ir pan., vyksta savaime (gamyboje), taip pat ir visi veiksmai, kurie yra pavyzdiniai ir atitinka šventraščius, taip pat vyksta spontaniškai per tą didžiąją būtybę (dėl veikėjiškumo jausmo nebuvimo).
★🔗
