Todėl nuolat vykdyk savo pareigą be prisirišimo; nes vykdydamas veiksmą be prisirišimo, žmogus pasiekia Aukščiausiąjį.
**Komentaras:** Žodis „todėl“ čia sieja šį šloką su ankstesnėmis. Ankstesnėse šlokose Viešpats nurodė, kad nors tobulas didžioji siela ir neturi poreikio veikti sau pačiam, jis vis tiek atlieka veiksmus dėl pasaulio gerovės. Taigi, vartodamas žodį „todėl“, Viešpats nurodo Ardžunai panašiai (be troškimo) vykdyti savo pareigą ir pasiekti Aukščiausiąjį. Priežastis ta, kad nėra jokio tikslo atlikti ar neatlikti veiksmo savo pačiam esmingam Savimi. Veiksmas visada yra „kitam“ (kitiems), o ne „Sau“. Todėl, atlikdamas veiksmą kitiems, sunaikinamas prisirišimas prie veiksmo ir žmogus lieka savo tikrojoje prigimtyje.
Prisirišimas yra trauka prie objektų, svetimų savo pačiai prigimčiai (inertiškų). Kad būtų laisvam nuo prisirišimo, būtina žinoti jo priežastį. Tikėjimas „aš esu kūnas“ ir „kūnas yra mano“ įspaudžia mirtingų objektų, tokių kaip kūnas, svarbą vidiniam būviui. Būtent ši priežastis veda prie prisirišimo prie tų objektų.
Būtent prisirišimas sukelia žlugimą, o ne veiksmas. Vien dėl prisirišimo žmogus, laikydamas save susijusiu su inertiškais objektais kaip kūnas, juslės, protas, intelektas ir kt., atlieka įvairius veiksmus savo patogumui ir malonumui. Toks ryšys, su prielaida dėl inertiškumo, yra žmogaus pasikartojančių gimimų ir mirčių priežastis – „sąsaja su gamtos gūnais yra jo gimimo gerose ir blogose gimdose priežastis“ (Gita 13.21). Atlikdamas veiksmą be prisirišimo, ryšys su inertiškumu nutrūksta.
Prisirišęs žmogus negali daryti gero kitiems, tuo tarpu iš atsieto žmogaus visų būtybių gerovė įvyksta natūraliai ir savaime. Visi jo veiksmai yra vien tik dėl kitų gerovės.
Iš pasaulio gautomis medžiagomis (kūnu ir kt.) iki šiol mes atlikome veiksmus tik sau pačiams. Mes jas naudojome savo pačių malonumui ir kaupimui. Todėl pasaulis turi skolą mums, ir ją grąžinti būtina veikti tik dėl pasaulio gerovės. Atlikdamas veiksmą sau pačiam (brangindamas rezultatų troškimą), senoji skola neišvaloma; atvirkščiai, susidaro nauja skola. Kad taptų laisvam nuo skolos, reikia pasikartojančiai gimti pasaulyje. Atlikdamas visus veiksmus vien tik dėl kitų gerovės, senoji skola išvaloma, ir nieko nedarant sau pačiam ir nieko netrokštant, nekyla jokia nauja skola. Taigi, kai senoji skola išvaloma ir nekyla naujos skolos, nelieka jokios priežasties įkalčiams, žmogus automatiškai išsivaduojasi.
Joks veiksmas nėra nuolatinis, tačiau prisirišimas (vidiniame būvyje) yra nuolatinis. Todėl Viešpats vartoja žodžius „nuolat“ ir „be prisirišimo“, nurodydamas būti nuolat laisvam nuo prisirišimo. Ieškotojas turėtų nuolat palaikyti sąmoningumą: „Aš neturiu niekur prisirišti.“ Minėtų žodžių prasmė ta, kad išlikus nuolat neprisirišus, kokia nors nurodyta pareiga atsiranda priešais, ją reikia atlikti, laikant ją tiesiog pareiga.
Iš tikrųjų, jei pažiūrėtume, prisirišimas nėra nuolatinis niekieno vidiniame būvyje. Kai pasaulis nėra nuolatinis, kiekvieną akimirką kintantis, kaip gali būti nuolatinis prie jo prisirišimas? Net ir taip, prisirišimas atrodo nuolatinis su priimtu „aš“.
„Pareiga“ reiškia tai, ką žmogus gali daryti ir privalo daryti. Kitaip tariant, pareiga reiškia savo pačių savanaudiškų interesų atsisakymą ir gero kitiems darymą, t.y., to, kas nurodyta šventraščiuose, teisingo kitų reikalavimo, kurį mes galime įvykdyti, įvykdymą. Taigi, pareiga susijusi su kitų gerove.
Kiekvienas yra laisvas ir pajėgus įvykdyti savo pareigą; niekas nėra priklausomas ar nepajėgus. Tačiau dėl aplaidumo ir tinginystės susidaro bloga įprotis nevykdyti pareigų, o dėl rezultatų troškimo pareigų įvykdymas atrodo sunkus dabartyje. Priešingu atveju, niekas nėra toks lengvas kaip pareigų įvykdymas. Pareiga susijusi su aplinkybėmis. Žmogus gali laisvai įvykdyti savo pareigą kiekvienoje aplinkybėje. Įvykdydamas pareigą, prisirišimas sunaikinamas. Darant tai, ko neturėtų būti daroma, ir nevykdant pareigų, prisirišimas didėja. Įvykdant pareigą, t.y., veiksmą dėl kitų gerovės, sunaikinamas prisirišimas prie dabarties, o nieko netroškant, sunaikinamas prisirišimas prie ateities.
Žodis „vykdyk“ reiškia, kad pareiga turėtų būti atliekama labai atsargiai, entuziastingai, kruopščiai ir pagal šventraštinių nuostatų reikalavimus. Mažiausia aplaidumas atliekant pareigą gali sutrukdyti Karmos Jogos tobulumą.
Pagal savo varną (klasę), ašramą (gyvenimo tarpsnį), prigimtį ir aplinkybes, kokia nors šventraščiuose nurodyta pareiga nurodyta žmogui, kai atsiranda galimybė, tai ir yra jo „gimtoji pareiga“. Net jei gimtojoje pareigoje atrodo kokia nors klaida, jos neturėtų apleisti (Gita 18.48); nes žmogus, atlikdamas savo gimtąją pareigą, neprisiima nuodėmės (Gita 18.47). Todėl čia Viešpats tarsi sako Ardžunai: Tu esi Kšatrijas; todėl kova (net jei atrodo baisi) yra tavo gimtoji pareiga, o ne baisus veiksmas. Taigi, reikia atlikti gimtąją pareigą, kuri atsiranda priešais, be prisirišimo. Tik būnant neprisirišus pasiekiama pusiausvyra.
**Ypatingas punktas:** Kai siela įsikūnija žmogaus pavidale, ji gauna visas medžiagas kaip kūną, turtą, žemę, namą ir kt., o kai iš čia iškeliauja, visos medžiagos lieka. Šis paprastas faktas lengvai įrodo, kad visos medžiagos kaip kūnas ir kt. yra gautos, o ne savo pačio. Kaip žmogus eina į biurą dirbti, jis gauna visas medžiagas kaip kėdę, stalą, popierių ir kt., tik biuro darbui atlikti, o ne laikyti jas savomis ir nešti namo. Panašiai, žmogus gauna visas medžiagas kaip kūną ir kt. pasaulyje tik pasaulio darbui (tarnystei) atlikti, o ne laikyti jas savomis. Jei žmogus dirba biurui kruopščiai ir entuziastingai, jis gauna atlygį už tą darbą. Darbas yra biurui, o atlygis – sau pačiam. Lygiai taip pat, atlikdamas visus darbus tik pasauliui, žmogaus ryšys su pasauliu nutrūksta, ir pasiekiama Jogos (amžino ryšio su Aukščiausiuoju) patirtis. „Karma“ ir „Joga“ kartu vadinamos Karma Joga. Karma yra pasauliui, o Joga – sau pačiam. Ši Joga yra kaip atlygis.
Pasaulis yra įrankių laukas. Čia kiekviena medžiaga gaunama kaip įrankis, niekada malonumui ir kaupimui. Pasaulinės medžiagos nėra savo pačio ir visai ne sau pačiam. Pasiekus savo pačio objektą – Aukščiausiąjį Principą – troškimas pasiekti bet kurį kitą objektą nutrūksta (Gita 6.22). Tačiau pasaulinių objektų, kad ir kiek jų būtų gauta, troškimas juos pasiekti niekada nenutrūksta; atvirkščiai, jis didėja.
Kai žmogus gautą objektą laiko savu ir sau pačiam, dėl šios klaidos jis tampa surištas. Šiai klaidai pašalinti, Karmos Jogos praktika yra lengva ir puiki priemonė. Karmos Jogis, nelaikydamas jokio objekto savu ir sau pačiam, įtraukia jį į kitų tarnystę (laikydamas jų). Taip jis lengvai tampa laisvas nuo pasaulinių įkalčių.
Visos būtybės atlieka veiksmą, tačiau yra didžiulis skirtumas tarp paprastos būtybės ir Karmos Jogio atliekamų veiksmų. Paprastas žmogus (darytojas) atlieka veiksmą su prisirišimu, savininkyste, troškimu ir kt., tuo tarpu Karmos Jogis atlieka veiksmą atsisakęs prisirišimo, savininkystės, troškimo ir kt. Darytojo veiksmų srautas nukreiptas į save pačią, o Karmos Jogio veiksmų srautas – į pasaulį. Todėl darytojas yra surištas, o Karmos Jogis – išsivadavęs.
„Nes, atlikdamas veiksmą be prisirišimo“ – Būtent žmogus prisirišimu jungia save prie pasaulio, o ne pasaulis. Todėl žmogaus pareiga yra atlikti visus veiksmus tik dėl pasaulio gerovės ir netrokšti jokio vaisiaus mainais. Taigi, atlikdamas veiksmą pasauliui be prisirišimo, t.y., su jausmu „Aš nieko netrokštu iš nieko“, žmogaus ryšys su pasauliu automatiškai nutrūksta.
Karmos Jogis nutraukia savo ryšį su dabarties objektais tarnaudamas pasauliui ir su ateities objektais nieko netroškdamas.
Mugėje savanoriai visą dieną tarnauja keliautojams, laikydami tai savo pareiga, ir nieko netrokšta mainais iš nieko; todėl naktį, miegodami, jie nieko neprisimena. Priežastis ta, kad tarnaudami jie nieko netrokšo iš nieko. Panašiai, tas, kuris atlieka visus veiksmus tarnystės dvasiu tik kitiems ir netrokšta pagarbos, pagyrimo ir kt. iš nieko, neprisimena pasaulio. Jis lengvai tampa laisvas nuo pasaulinių įkalčių.
Visi atlieka veiksmą, tačiau Karma Joga įvyksta tik tada, kai veiksmai atliekami be prisirišimo kitiems. Prisirišimas gali būti sunaikintas tik atliekant šventraščiais patvirtintą pareigą – „atsiskyrimas kyla iš Dharmos“ (Manas 3.16.1). Prisirišimas niekada negali būti sunaikintas atliekant šventraščiais draudžiamus veiksmus.
„Pasiekia Aukščiausiąjį“ – Kaip trisdešimt ketvirtoje tryliktojo skyriaus šlokoje Viešpats panaudojo žodį „Aukščiausiasis“, nurodydamas Sankhjos Jogio pasiekimą Aukščiausiojo, taip pat čia, žodžiu „Aukščiausiasis“, Jis nurodo Karmos Jogio pasiekimą Aukščiausiojo. Prasmė ta, kad kokia kelią ieškotojas seka (pagal polinkį, tikėjimą ir galimybes) – Karma Jogą, Džniana Jogą ar Bhaktį Jogą – objektas, kurį per jį galima pasiekti, yra tik Aukščiausiasis (Gita 5.4-5). Pasiekiamas principas gali būti tik tas, kurio pasiekime nėra alternatyvos, abejonių ar nusivylimo, ir kuris visada egzistuoja, egzistuoja visose vietose, visais laikais, visiems, yra kiekvieno savas, ir nuo kurio niekas niekada negali būti atskirtas net menkiausiai jokioje būsenoje, t.y., kurį visi visada pasiekia neatskiriama forma.
**Abejonė:** Atlikdamas veiksmą, kaip gali būti sunaikinta Karmos Jogio darytojo sąmonė? Nes be darytojo sąmonės sunaikinimo, Aukščiausiojo Principo patirtis neįmanoma.
**Išsprendimas:** Paprastas žmogus atlieka visus veiksmus sau pačiam. Atlikdamas veiksmą sau pačiam, žmoguje lieka darytojo sąmonė. Karmos Jogis neatlieka jokios veiklos sau pačiam. Jis tiki, kad kokios medžiagos gaunamos iš pasaulio – kūnas, juslės, protas, intelektas, objektai, pinigai ir kt. – visos priklauso vien tik pasauliui, o ne jam pačiam. Kai tik gaunama galimybė, jis įtraukia tas medžiagas, laiką, galimybes ir kt. į pasaulio tarnystę. Įtraukdamas jas į pasaulio tarnystę, Karmos Jogis tiki, kad jis įtraukia pasaulio objektus į pasaulio tarnystę, t.y., medžiagos, laikas, galimybės ir kt. priklauso tiems, kuriems tarnaujama. Taip tikint, darytojo sąmonė nelieka.
Darytojume priežastis yra malonėtojumas. Karmos Jogis neatlieka veiksmo vildamasis malonės. Žmogus, vildamasis malonės, nėra Karmos Jogis. Kaip plaudamas savo pačio veidą savo pačiomis rankomis, jausmas nekyla, kad „aš padariau didelę paslaugą“; nes žmogus laiko abi rankas ir veidą savo pačio galūniais, taip pat Karmos Jogis taip pat laiko kūną pasaulio galūne. Todėl, jei galūnė patarnavo galūnės savininkui, kokios darytojo sąmonės gali būti?
Tai taisyklė, kad tikslu, kuriam žmogus įsitraukia į veiksmą, baigus veiksmą, jis įsisavina tą patį tikslą. Kaip prekybininkas įsitraukia į verslą vien tik turto tikslu, taip uždarydamas parduotuvę, jo dėmesys automatiškai nukreipiamas į pinigus, ir jis pradeda juos skaičiuoti. Jo dėmesys nenukreipiamas į tai, kas šiandien atėjo, iš kokios bendruomenės jie atėjo ir kt. Priežastis ta, kad jis neturi tikslo su klientais. Žmogus, atliekantis veiksmą pasaulio tikslu, kad ir kiek būtų įsisavinęs pasaulį, negali turėti vienovės su pasauliu; nes iš tikrųjų su pasauliu nėra vienovės. Pasaulis nuolat kinta ir yra inertiškas, tuo tarpu „Savastis“ (savo pačio prigimtis) yra nekintanti ir sąmoninga. Tačiau tas, kuris atlieka veiksmą Aukščiausiojo tikslu, pasiekia vienovę su Aukščiausiuoju (nesvarbu, ar ieškotojas tai patiria, ar ne); nes „Savastis“ turi automatiškai nustatytą (esminę) vienovę su Aukščiausiuoju. Taigi, kai darytojas tampa „pareiga“ ir tampa vienu su savo tikslu (Aukščiausiuoju Principu), tuomet darytojo sąmonės klausimas nelieka.
Tikslas, kuriam Karmos Jogis atlieka visus veiksmus – Aukščiausiojo Principo pasiekimas – tame (Aukščiausiajame Princ
★🔗
