**3.20** Daug didžių būtybių, tokių kaip karalius Džanaka, pasiekė aukščiausią tobulumą vien per veiksmą. Todėl, net ir atsižvelgiant į pasaulio gerovę, tu esi tinkamas atlikti veiksmą (be troškimo požiūriu).
**Komentaras:** Žodis „ādi“ (ir taip toliau) suprantamas kaip „pradedant nuo“ ir „tipas“. Jei žodis „ādi“ čia būtų suprantamas kaip „pradedant nuo“, tada frazė „Janakādayaḥ“ reikštų: tie, kurie prasideda karaliumi Džanaka, t.y., karalius Džanaka ir didžiosios būtybės, kurios atsirado po jo. Tačiau čia ši reikšmė neatrodo tinkama; nes net prieš karalių Džanaką daug didžiųjų būtybių buvo pasiekę aukščiausią tobulumą per veiksmus; tokios kaip Sūrya, Vaivasvata Manu, karalius Ikšvaku ir kt. (Gītā 4.12). Todėl čia tinkama žodį „ādi“ suprasti kaip „tipas“, pagal kurį frazė „Janakādayaḥ“ reiškia: didžiosios būtybės, kaip karalius Džanaka, kurios, likdamos namų šeimininko stadijoje, atliko visus veiksmus be troškimo požiūriu ir pasiekė aukščiausią tobulumą, kurios egzistavo prieš karalių Džanaką ir po jo (iki šių dienų).
Karmajoga yra labai senovinė joga, per kurią daug didžiųjų būtybių, kaip karalius Džanaka, pasiekė Aukščiausiąjį Savą. Todėl, jei kas nors dabartyje ar ateityje nori pasiekti Aukščiausiąjį Savą per Karmajogą, jis niekada neturėtų laikyti įgytų materialių objektų (kūno ir kt.) savais arba skirtais sau. Nes iš tikrųjų jie visai nėra savi ar skirti sau; veikiau, jie yra skirti pasauliui ir dėl pasaulio. Priimant šią realybę ir panaudojant iš pasaulio gautus objektus pačio pasaulio tarnyboje, žmogus lengvai nutraukia ryšį su pasauliu ir pasiekia Aukščiausiąjį Savą. Todėl Karmajoga yra lengvas, puikus ir savarankiškas būdas pasiekti Aukščiausiąjį Savą – dėl to nėra abejonių.
Čia žodžiai „karmaṇā eva“ (vien veiksmu) yra susieti su žodžiais „asakto hyācaran karma“ (atlikti veiksmą be prisirišimo) iš ankstesnio šloko; nes tik atlikdamas veiksmą be prisirišimo žmogus tampa laisvas nuo veiksmo saistų, o ne vien atlikdamas veiksmą. Vien atlikdamas veiksmą, būtybė įstringa – „karmaṇā badhyate jantuḥ“ (Mahābhārata, Śānti Parva 241.7).
Gītos stilius yra toks, kad Viešpats trumpai pakartoja pagrindinį vėlesniame šlokoje aprašyto dalyko tašką (kuris yra ypač naudingas siekiančiajams) vėlesniame šloke. Pavyzdžiui, po nurodymo atlikti veiksmą be prisirišimo ankstesniame (devynioliktame) šloke, šiame dvidešimtajame šloke Jis tą patį tašką trumpai išreiškia žodžiais „karmaṇā eva“. Panašiai, pagrindinis dalyko taškas, aprašytas dvyliktos skyriaus šeštajame šloke, vėl bus trumpai išreikštas septintajame šloke fraze „mayyāveśitacetasām“ (mane įsikūnijusiomis sąmonėmis bhakta).
Čia Viešpats galėjo pasakyti „yogena eva“ (vien joga) vietoj „karmaṇā eva“. Tačiau kadangi Ardžuna buvo atkaklus dėl veiksmo atsisakymo pačioje jo formoje, ir kadangi buvo aptariama (veiksmo atlikimo be prisirišimo) tema, buvo panaudoti žodžiai „karmaṇā eva“. Todėl čia šių žodžių ketinama reikšmė (pagal ankstesnį šloką) iš tikrųjų yra Karmajoga, atliekama be prisirišimo.
Tiesoje, sąmoningo Aukščiausiojo Savo pasiekimas neįvyksta per inertiškus veiksmus. Kliūtys patirti visada pasiektą Aukščiausiąjį Savą pašalinamos atliekant veiksmą be prisirišimo. Tada visur įvyksta visapusiško, savaime akivaizdaus, pilno Aukščiausiojo Savo patyrimas. Taigi, kadangi ji pašalina kliūtis, keliančias kelią Aukščiausiojo Principo patyrimui, čia sakoma, kad aukščiausiasis tobulumas (Aukščiausiasis Principas) yra pasiekiamas per veiksmą.
**Esminis taškas dėl Aukščiausiojo Savo pasiekimo:** Žmonės laiko Aukščiausiojo Savo pasiekimą veiksmo sukurtu, kaip ir pasaulinių objektų pasiekimą. Jie galvoja, kad jei reikia tiek pastangų, kad sutiktum didelę (aukšto rango) asmenybę, tai norint sutikti begalinių visatų Viešpatį, Aukščiausiąjį Savą, teks daryti labai daug pastangų (asketiškumą, priesakus ir kt.). Tiesą sakant, tai yra didžiausia siekiančiojo klaida.
Žmogaus gimimas turi artimą ryšį su veiksmais. Todėl žmogaus gimimas vadinamas „karmasaṅgī“, t.y. „prisirišusiu prie veiksmų“ – „rajasi pralayaṁ gatvā karmasaṅgiṣu jāyate“ (Gītā 14.15). Tai yra priežastis, kodėl žmogus turi ypatingą polinkį į veiksmus ir trokšta pasiekti norimus objektus vien per veiksmus. Kai jį lydi likimas, jis iš tikrųjų pasiekia norimus pasaulio objektus per veiksmus, kas sustiprina jo įsitikinimą, kad kiekvienas objektas yra gaunamas ir gali būti gautas tik atliekant veiksmą. Tą patį įsitikinimą jis laikosi ir dėl Aukščiausiojo Savo, ir stengiasi pasiekti sąmoningą Aukščiausiąjį Savą taip pat vien per inertiškus veiksmus. Bet realybė yra ta, kad Aukščiausiojo Savo pasiekimas neįvyksta per veiksmus. Šis dalykas turėtų būti suprastas labai giliai.
Per veiksmus pasiekiami mirtingi objektai (pasaulis), o ne nemirtingas objektas (Aukščiausiasis Savas); nes visi veiksmai susiję tik su mirtinguoju (kūnu, pojūčiais, protu ir kt.), tuo tarpu Aukščiausiojo Savo pasiekimas įvyksta visiškai nutraukus ryšį su mirtinguoju.
Kiekvienas veiksmas turi pradžią ir pabaigą; todėl objektas, pasiektas kaip veiksmo vaisius, taip pat yra veikiamas atsiradimo ir sunaikinimo. Per veiksmus pasiekiamas tik tas objektas, kuris yra tolimas (nepasiektas) erdvės, laiko ir kt. požiūriu. Pasaulinis objektas egzistuoja vienoje erdvėje, laike ir kt., yra veikiamas atsiradimo ir sunaikinimo, ir kinta kiekvieną akimirką. Todėl jo pasiekimas yra įmanomas veiksmu. Bet Aukščiausiasis Savas yra pilnas (visada pasiektas) visose erdvėse, laikuose, objektuose, individuose ir kt., ir visiškai neturi atsiradimo, sunaikinimo ir pokyčio. Todėl Jo pasiekimas yra savaime akivaizdus, neįmanomas veiksmu. Štai kodėl pasaulinių objektų pasiekimas neįvyksta per kontempliaciją, tuo tarpu Aukščiausiojo Savo pasiekime kontempliacija yra pirminė. Per kontempliaciją gali būti pasiektas tik tas objektas, kuris yra artimiausias. Tiesoje, Aukščiausiojo Savo pasiekimas neįvyksta net per kontempliacijos veiklą. Aukščiausiojo Savo kontempliacijos reikšmė yra tik sukelti kitų (pasaulinių) kontempliacijų atsisakymą. Akimirka, kai pasaulinių kontempliacijų yra visiškai atsisakyta, įvyksta visada pasiekto Aukščiausiojo Savo patyrimas.
Visur esantis Aukščiausiasis Savas visai nėra tolimas nuo mūsų, ir negali būti. Jis yra nepaprastai artimas net tam „aš“-umui, nuo kurio mes nelaikome savęs tolimais. „Aš“-umas yra ribotas (lokalizuotas), bet Aukščiausiasis Savas nėra ribotas. Norint patirti tokį nepaprastai artimą, visada pasiektą Aukščiausiąjį Savą, taikyti logiką ir samprotavimą, panašų į pasaulinių objektų pasiekimą, yra ne kas kita, kaip apgaudinėjimas savęs.
Pasaulinio objekto pasiekimas neįvyksta vien troškimu; bet Aukščiausiojo Savo pasiekimas įvyksta vien stipriu ilgesiu. Šio stipraus ilgesio pabudime, tik troškimas pasaulinių malonumų ir kaupimo yra kliūtis; kitos kliūties nėra. Jei stiprus ilgesys pasiekti Aukščiausiąjį Savą pabustų dabar pat, tai Aukščiausiojo Savo patyrimas įvyktų dabar pat.
Žmogaus gyvenimo tikslas nėra atlikti veiksmą ir mėgautis jo vaisiumi. Stiprus ilgesys pasiekti Aukščiausiąjį Savą gali pabusti tik atsisakius troškimo pasaulinių malonumų ir kaupimo, kai siekiančiojo vienintelis tikslas visam gyvenimui tampa – pasiekti Aukščiausiąjį Savą. Be Aukščiausiojo Savo pasiekimo, joks kitas darbas neturėtų turėti jokios svarbos. Tiesoje, be Aukščiausiojo Savo pasiekimo, nėra kito žmogaus gyvenimo tikslo. Reikia tik atpažinti šį tikslą ar uždavinį ir jį įvykdyti.
Čia būtina suprasti skirtumą tarp „tikslas“ (uddeśya) ir „vaisiaus troškimas“ (phalechā). „Tikslas“ yra pasiekti amžinąjį Aukščiausiąjį Principą, o „vaisiaus troškimas“ yra pasiekti mirtingus (veikiamus atsiradimo-sunaikinimo) objektus. Tikslas yra įvykdomas, bet vaisiaus troškimas turi būti išnaikintas. Savęs realizacija ir Dievo pasiekimas – abu yra tikslai, o ne vaisiai. Veiksmas, atliekamas siekiant tikslo, nevadinamas troškimo skatintu (sakāma). Todėl visi betroškio (Karmajogio) veiksmai yra imamasi su tikslu, o ne su vaisiaus troškimu.
Karmajogoje, šventraščiuose nurodyti palankūs veiksmai atliekami su tikslu nutraukti ryšį su veiksmais (inercija). Troškimo skatintas žmogus atlieka veiksmą sau su vaisiaus troškimu, o Karmajogis atlieka veiksmą (tarnystę) kitiems atsisakęs vaisiaus troškimo. Pats veiksmas virsta vaisiaus forma. Todėl vaisius yra susijęs su veiksmu. Tikslas nėra susijęs su veiksmu. Atliekant veiksmą vien dėl kitų gerovės be troškimo požiūrio, pašalinama nuostata, kad „Aukščiausiasis Savas yra tolimas“.
**„lokasaṅgraham evāpi sampaśyan kartum arhasi“** – Žodis „loka“ turi tris reikšmes: (1) Pasauliai, kaip žmonių pasaulis, (2) Būtybės, gyvenančios tuose pasauliuose, ir (3) Šventraščiai (visi šventraščiai, išskyrus Vedas). „Lokasaṅgraha“ yra visų veiklų (viso gyvenimo būdo) vykdymas pagal žmonių pasaulio, jame gyvenančių būtybių ir šventraščių tinkamumą.
Lokasaṅgrahos reikšmė yra – atlikti veiksmą nesavanaudiškai, kad nukreipti žmones nuo nerealaus link Realaus, siekiant išsaugoti pasaulio tinkamumą. Tai Gītoje taip pat vadinama „yajñārtha karma“ (veiksmas aukos dėlei). Nukreipti žmones nuo nerealaus link Realaus savo elgesiu ir žodžiais yra didelė tarnystė; nes susidūrę su Realiuoju, žmonės tampa pataisyti ir išsilaisvinę.
Atlikti savo pareigą, kad parodytum žmonėms, nėra Lokasaṅgraha. Nesvarbu, ar kas nors mato, ar ne, Lokasaṅgraha įvyksta automatiškai atliekant savo atitinkamas pareigas (pagal varṇą, āśramą, tradiciją ir kt.) pagal pasaulio tinkamumą.
Jokia pareigų-veiksmų nėra maža ar didelė. Mažiausias ir didžiausias veiksmas yra lygūs, kai atliekami laikant juos tiesiog pareiga (su tarnystės dvasia). Pagal šalį, laiką, aplinkybes, galimybes, varṇą, āśramą, tradiciją ir kt., kokia pareigų-veiksmų ateina prieš žmogų, tas veiksmas yra didelis. Iš veiksmo prigimties ir vaisiaus perspektyvos, veiksmas atrodo mažas ar didelis, baisus ar švelnus. Atsisakius vaisiaus troškimo, visi veiksmai tampa priemonėmis tikslo įgyvendinimui. Todėl nutraukiant ryšį su inercija, visi veiksmai, maži ir dideli, yra lygūs.
Jokio žmogaus gyvenimas negali vykti be kitų pagalbos. Kūnas gaunamas iš tėvų, o žinios, gebėjimai, išsilavinimas ir kt. gaunami iš mokytojų. Maistas, kurį valgo žmogus, yra pagamintas kitų; drabužiai, kuriuos nešioja, yra pagaminti kitų; namas, kuriame gyvena, yra pastatytas kitų; kelias, kuriuo vaikšto, yra padarytas kitų, ir t.t., ir t.t. Taigi kiekvieno žmogaus pragyvenimas priklauso nuo kitų. Todėl kiekvienas žmogus yra skolingas kitiems, ir norint sumokėti šią skolą, būtina tarnauti (naudingai) kitiems nesavanaudiškai pagal savo galimybes. Nelaikant tariamai savo kūno ir kt., visų pasaulinių objektų savais arba skirtais sau net menkiausiu laipsniu, žmogus tampa laisvas nuo skolos.
**Ryšys:** Kaip Lokasaṅgraha įvyksta atliekant veiksmą – tai Viešpats paaiškina kitame šloke.
★🔗
