Ką daro didingas žmogus, tą patį daro ir kiti žmonės; kokį standartą jis nustato, tą pasaulis seka.

3.21. Kad ir kokį veiksmą didysis žmogus atlieka, tą patį atlieka ir kiti žmonės. Kokį pavyzdį jis nustato, tokį ir pasaulis seka. Komentaras: „Kad ir kokį veiksmą didysis žmogus atlieka, tą patį atlieka ir kiti žmonės“ – Didysis žmogus yra tas, kuris iš esmės pažįsta pasaulį (objektus, kaip kūną ir pan.) ir „Ašį“ (savo tikrąją prigimtį). Jis natūraliai patiria, kad objektai, kaip kūnas, pojūčiai, protas, intelektas, turtas, šeima, žemė ir kt., priklauso pasauliui, o ne jam pačiam. Ne tik tai, toks didysis žmogus netgi nepripažįsta atsisakymo, abejingumo, meilės, žinojimo, dorybių ir kt. kaip savųjų; nes laikymas jų savais stiprina individualumą, kuris yra kliūtis tiesos pasiekimui. Mintys, kaip „aš esu atsisakęs“, „aš esu abejingas“, „aš esu tarnas“, „aš esu atsidavęs“ ir kt., taip pat stiprina individualumą ir taip tampa kliūtimis tiesos pasiekimui. Didžiajame žmoguje (materiališkumu susijęs ego) „individualusis ego“ visai neegzistuoja, o „kolektyvinis ego“ egzistuoja tik praktiniam bendravimui, kuris lieka įsitraukęs į pasaulio tarnavimą; nes ego taip pat priklauso pasauliui (Gita 7.4, 13.5). Visi objektai, gauti iš pasaulio – kūnas, turtas, šeima, padėtis, sugebėjimai, valdžia ir kt. – yra skirti tik tinkamam jų panaudojimui, t.y., būti įsitrauktiems į kitų tarnavimą; ne malonumui ar savo nuosavybės teisių įtvirtinimui. Tas, kuris juos mėgaujasi, laikydamas juos savais ir sau, yra vadinamas vagimi Viešpaties – „Tas, kuris mėgaujasi dievų dovanomis, neatsiūlęs jų jiems, yra tikrai vagis“ (Gita 3.12). Visi šie objektai priklauso tik kolektyvui, jokiu būdu – individualui. Iš tikrųjų mes neturime jokio ryšio su šiais objektais. Objektai, laikomi didžiojo žmogaus priklausančiais (būdami pasaulio), automatiškai ir natūraliai įsitraukia į pasaulio tarnavimą. Jis turi natūralią polinkį visų būtybių gerovei. „Dovanavimo“ jausmas generuoja vienybę ir meilę visuomenėje, o „ėmimo“ jausmas generuoja konfliktą. „Dovanavimo“ jausmas yra pakylantis, o „ėmimo“ jausmas – žeminantis. „Ėmimo“ jausmas atsiranda tik laikant kūną „aš“, „mano“ ar „man“. Kadangi didysis žmogus nepripažįsta jokio ryšio su kūnu, jame nėra net žymės „ėmimo“ jausmo. Todėl kiekvienas jo veiksmas yra tik kitų gerovei. Tokio didžiojo žmogaus žvilgsniu, prisilietimu, pokalbiu, kontempliacija ir kt. žmonių gerovė įvyksta automatiškai. Ne tik tai, net oras, kuris paliečia jo kūną ir teka, naudingas žmonėms. Tokie didieji žmonės yra dviejų tipų: (1) Avadhūtos kategorijos ir (2) Āčarjos kategorijos. Avadhūtos kategorijos didieji žmonės yra pavyzdys tik avadhūtoms, ne paprastiems žmonėms. Tačiau Āčarjos kategorijos didieji žmonės yra pavyzdys visai žmonijai. Čia aprašomi Āčarjos kategorijos didieji žmonės, kurių elgesys visada atitinka šventųjų raštų nuostatas. Nesvarbu, ar kas nors mato, ar ne, dėl „ašiškumo“ ir „mano“ nebuvimo, jų pareiga atliekama natūraliai per juos. Pavyzdžiui, gėlė miške sužydėjo ir po kurio laiko nuvyto, išdžiūvo ir nukrito. Niekas to nematė, tačiau ji išskleidė savo kvapą (visur) ir sunaikino nemalonų kvapą. Taip pat, iš didžiojo žmogaus (dėl begalinio kitų gerovės jausmo) visas pasaulis natūraliai gauna didžiulę naudą, nesvarbu, ar kas nors tai supranta, ar ne. Priežastis ta, kad dėl individualumo (ašiškumo ir mano) sunaikinimo, jis tampa vienu su ta Dievų palaikančiąja galia, per kurią vyksta viso pasaulio gerovė. Kaip visi vieno kūno galūniai, nors ir skirtingi, yra vienas (pvz., kai kuris nors galūnis skauda, žmogus tai laiko savo skausmu), taip ir visos pasaulio būtybės, nors ir skirtingos, yra vienos. Kaip tada, kai kuris nors paveiktas (sergantis) kūno galūnis išgydomas, visas kūnas gauna naudą, taip pat, žmogaus, kuris, likdamas ribose, atlieka savo pareigą pagal gautą objektą, laiką, aplinkybes ir kt., visas pasaulis automatiškai gauna naudą. Didžiojo žmogaus elgesio ir žodžių įtaka (dėl vykstančios per stambųjį kūną) jaučiama stambiai, kuri yra ribota. Tačiau jo jausmų įtaka jaučiama subtiliai, kuri yra beribė. Priežastis ta, kad veiksmas yra ribotas, bet jausmas – beribis. Jausmai, kuriuos didysis žmogus įneša į savo elgesį, turi gilią įtaką kitiems žmonėms. Kadangi jis tobulai seka savo paties varnos, ašramos, sekto ir kt. elgesį, jo ištarti žodžiai taip pat turi gilią įtaką kitų varnų, ašramų, sektų ir kt. žmonėms. Nors didysis žmogus neatlieka jokio veiksmo sau ir neturi veikėjiškumo jausmo, tačiau kadangi žmonių akyse jis atrodo veikiantis, čia vartojamas veiksmažodis „atlieka“. Per jį veiksmai įvyksta automatiškai ir natūraliai visų naudai. Kadangi jis neturi asmeninio intereso, kiekvienas jo veiksmas, mažas ar didelis, automatiškai naudingas žmonėms. Nors jam nėra jokios pareigos – „Jam nėra jokios pareigos atlikti“ (Gita 3.17) – ir jis neturi išdidumo darant – „Be „aš“ ir „mano“ jausmo“ (Gita 2.71) – tačiau per jį pareiga atliekama automatiškai, natūraliai ir tobulai. Taip per jį žmonės natūraliai surenkami. **Svarbus punktas:** Dažnai pastebima, kad kurioje visuomenėje, sektose, kastose, varnose, ašramose ir kt., tie žmonės yra vadinami didžiais ir kuriuos žmonės laiko didžiais ir žiūri su pagarba, kokį elgesį jie pasirenka, tos visuomenės, sektos, kastos ir kt. žmonės taip pat pradeda taikyti tą patį elgesį. Dėl turto ir padėties svarbos ir godumo širdyje, žmonės laiko žmones su daugiau turto (milijonierius, milijardierius) ir aukštomis pareigomis (vadovus, ministrus ir kt.) didžiais ir žiūri į juos su didele pagarba. Tie, kurių širdyse materialūs objektai (turtas, padėtis ir kt.) yra svarbūs, patys nėra tikri didieji ir netgi negali atpažinti didžiojo žmogaus. Ką jie laiko didžiu, taip pat nėra tikras didysis. Jei širdyje labai gerbiamas turtas, tai tik tie, kurie turi daugiau turto, daro įtaką jiems, kaip vagį įtakoja tik vagių vadas. Nors ir netikri didieji, kadangi žmonės juos laiko didžiais, tų turtingų ir aukštų pareigūnų elgesys automatiškai plinta visuomenėje. Pavyzdžiui, tie žmonės, kurie laikomi didžiais dėl turto, kokius būdus jie naudoja užsidirbti ir kaupti turtą, tie patys būdai automatiškai plinta tarp žmonių, nesvarbu, kokie slapti tie būdai būtų! Tai yra priežastis, kodėl šiuo metu blogybės, kaip melas, apgaulė, nesąžiningumas, sukčiavimas, vagystė ir kt., automatiškai plinta visuomenėje, niekur nemokomos jokioje mokykloje. Tai yra liūdesio ir nuostabos dalykas, kad šiuo metu žmonės laiko milijonierių didžiu, bet ne laiko didžiu tą, kuris kasdien šimtą tūkstančių kartų gieda Viešpaties vardą. Jie netgi neatsižvelgia į tai, kad kai milijonierius miršta, ne vienas centas neis su juo, o kai miršta tas, kuris gieda Viešpaties vardą, visas turtas Viešpaties vardo pavidale eis su juo, ne vienas Viešpaties vardas nebus paliktas! Visi tie žmonės, kurie laikomi vyriausiais savo vietoje ar srityje – mokytojai, dėstytojai, āčarjos, guru, lyderiai, valdovai, mahantai, pamokslininkai, kunigai ir kt. – visi turi būti ypatingai atsargūs savo elgesyje, kad jie turėtų gerą įtaką kitiems. Taip pat, šeimos galva taip pat turi būti visiškai atsargus savo elgesyje. Priežastis ta, kad visų akys yra nukreiptos į galvos asmenį. Galvos asmuo turi ypatingą atsakomybę, kaip traukinio mašinistas. Kiti asmenys, sėdintys traukinyje, gali net miegoti, tačiau mašinistas visada turi likti budrus. Net nedidelis jo neatsargumas gali sukelti avariją. Todėl visi žmonės, laikomi didžiais savo atitinkamose pasaulio srityse, turi skirti ypatingą dėmesį savo elgesiui. **„Kokį pavyzdį jis nustato, tokį ir pasaulis seka“** – Žodžiai, ištarti žmogaus, kurio širdyje nėra trūkumų, kaip troškimas, savininkystė, prisirišimas, savanaudiškumas, šališkumas ir kt., ir kuris neturi jokio svarbumo jausmo mirtingiems objektams ar jokio ėmimo jausmo, automatiškai daro įtaką kitiems, ir jie patys pradeda veikti pagal jo žodžius. Čia gali kilti abejonė: kai minėtas elgesys, kam reikia minėti pavyzdžio nustatymą? Ir kai minėtas pavyzdžio nustatymas, kam reikia minėti elgesį? Sprendimas toks: nors elgesys yra pirminis, vienam žmogui neįmanoma praktikuoti visų varnų, ašramų, sektų ir kt. jausmų. Todėl didysis žmogus tikrai praktikuoja elgesį, su visais jo aspektais, pagal varną, ašramą ir kt., kurioje jis pats yra. O kitų varnų, ašramų, sektų ir kt. žmonėms jis taip pat moko savo žodžiais, su šventųjų raštų, istorijos ir kt. įrodymais, kad nieko nedaryti sau, bet atlikti savo atitinkamas pareigas (pagal varną, ašramą, sektą ir kt.) su visų būtybių gerovės jausmu yra lengvas ir aukščiausias gerovės būdas (Gita 18.45). Veikiami jo žodžių, kitų varnų, ašramų, sektų ir kt. žmonės pradeda atlikti savo atitinkamas pareigas, kaip jam pasakyta. Nors elgesio sritis yra ribota, o pavyzdžio nustatymo (žodžių) sritis yra plati, tačiau vartojant penkis žodžius – „kad ir kokį“, „kokį“, „tą patį“, „tokį“ ir (ypač) „tik“ – susijusius su didžiojo žmogaus elgesiu, Viešpaties ketinimas yra tas, kad jo elgesio įtaka visuomenei yra penkis kartus (didesnė). O vartojant du žodžius – „kokį“ ir „tokį“ – susijusius su pavyzdžio nustatymu, ketinimas yra tas, kad pavyzdžio nustatymo įtaka visuomenei yra tik dviguba (santykiškai mažesnė). Štai kodėl Viešpats ypač pabrėžė savo paskirtų pareigų atlikimą pasaulio gerovei dvidešimtajame šlokoje. Jei didysis žmogus nepraktikuoja elgesio pagal savo paties varną, ašramą ir kt., o tik nustato pavyzdį, tada jis neturės ypatingos įtakos žmonėms. Žmonės gali manyti, kad šie dalykai yra tik kalbėjimui ir klausymui; nes pats kalbėtojas neatlieka savo pareigos. Jei toks jausmas atsiranda, yra galimybė, kad žmonės išvysto nepasitikėjimą ir nepalankumą savo pareigai. Todėl didysis žmogus naudingas žmonėms, įtraukdamas juos atlikti savo atitinkamas pareigas dviem būdais – praktikuodamas pats ir nustatydamas pavyzdį. Tik tie žmonės seka (mėgdžioja) didžiojo žmogaus elgesį, kurie jį laiko didžiu. Todėl net jei žmogus yra tikras didysis, jei kas nors jo nelaiko didžiu, jis negalės veikti pagal to didžiojo žmogaus elgesį ir žodžius. Šiuo metu, nors yra daug žmonių, skleidžiančių dvasinius (susijusius su Dievu) jausmus, jų įtaka žmonėms atrodo labai maža. To priežastis ta, kad dažnai kalbėtojas nevisiškai praktikuoja tai, ką skelbia. Pareiškimas, padarytas po savo praktikos, yra kaip ginklas, užtaisytas kulkų, kuris, paleistas, pataiko kartu su garsu. Priešingai, pareiškimas, padarytas neįgyvendinant jo praktikoje, yra kaip ginklas, užtaisytas tik paraku, kuris tik sukuria garsą ir tada nutyla. Tačiau dvasiniai dalykai taip nesibaigia; greičiau jie tikrai turi tam tikrą įtaką. Diskusijos apie Dievą, paskaitos, Jo šlovės giedojimas ir kt. tikrai turi tam tikrą įtaką kiekvienam. Jei klausytojai turi tikėjimą ir jie praktikuoja dvasines disciplinas ar nori tai daryti, tada žodžių įtaka jiems (dėl jų tikėjimo ir susidomėjimo dvasine praktika) yra didesnė. **Jungtis:** Dabar, per ateinančius tris šlokas, Viešpats sustiprina žmonių vedimo punktą, pateikdamas savo paties pavyzdį.