O Arjuna! Trijuose pasauliuose man nėra jokio pareigo, ir nėra nieko, ko būtų reikėję pasiekti ir kas nebūtų pasiekta, tačiau aš vis tiek įsitraukiu į veiksmą.

**3.22** O Partha, visuose trijuose pasauliuose nėra jokios Manęs siekiančios pareigos, taip pat nėra nieko nepasiekto, ką Aš turėčiau įgyti. Ir vis dėlto Aš lieku įsitraukęs į nustatytą veiksmą. **Komentaras:** Viešpats nėra apribotas jokiu vienu pasauliu. Todėl Jis teigia, kad Jis neturi jokios pareigos trijuose pasauliuose. Viešpačiui nėra likę jokios pareigos visatoje, nes Jam nėra nieko daugiau, ką būtų galima įgyti. Visos būtybės (žmonės, gyvūnai, paukščiai ir kt.) veikia tik tam, kad ką nors įgytų. Ankstesniuose žodžiuose Viešpats paskelbia ypatingą tiesą: nors Jam nėra nieko daugiau veikti ar įgyti, Jis vis tiek atlieka veiksmą! Nors Jis neturi jokios asmeninės pareigos, Viešpats apsireiškia vien dėl kitų gerovės ir veikia, kad išlaisvintų teisiuosius, sunaikintų nedorėlius ir atkurtų dharmą (Gita 4.8). Be Jo apsireiškimų, net Jo paties kūrimo veiksmas yra skirtas vien tik visų būtybių išgelbėjimui. Dangiškoji sritis skirta teisingų darbų vaisiams patirti, o 8,4 milijonų gyvybės formų ir pragaro sritys – nuodėmingų darbų vaisiams patirti. Žmogaus gimimas skirtas pakilti virš tiek dorybės, tiek nuodėmės, kad būtų pasiektas savas aukščiausias gėris. Tai įmanoma tik tada, kai žmogus nieko nedaro sau pačiam. Jis turėtų atlikti visus veiksmus – „veiklą“, kurią atlieka grubusis kūnas, „mąstymą“, kurį atlieka subtilusis kūnas, ir „tvirtumą“, kurį atlieka priežastinis kūnas – vien dėl kitų gerovės, o ne savęs. Taip yra todėl, kad visų veiksmų įrankiai – grubusis, subtilusis ir priežastinis kūnai – priklauso pasauliai, o ne savajam „aš“. Todėl Karmos Jogos praktikuotojas visą aparatą – kūną, juslius, protą, intelektą, objektus ir kt. (kurie iš tikrųjų priklauso vien tik pasauliai) – laiko pasaulio priklausančiu ir įtraukia jį pasaulio tarnybon. Jei žmogus, užuot naudojęs pasaulio objektus pasaulio tarnybon, naudoja juos savo malonumui, jis daro didelę klaidą. Tik laikant pasaulio objektus savais, atsiranda troškimas rezultatams, ir veiksmas atliekamas siekiant tų rezultatų. Taigi, kol žmogus veikia su noru ką nors gauti, jam lieka pareiga – tai yra „kažkas daryti“. Jei gilintis, tampa aišku, kad nė vienas žmogus neturi jokios asmeninės pareigos. Priežastis ta, kad objektas, kurį reikia įgyti (Aukščiausioji Tikrovė), yra amžinai įgytas, o Savastis (tikroji prigimtis) taip pat yra amžina, tuo tarpu veiksmas ir jo vaisiai yra neamžini – jiems būdingas gimimas ir sunaikinimas. Kaip neamžinas (veiksmas ir vaisius) gali turėti ryšį su amžinu (Savastimi)? Veiksmas yra susijęs su „kitu“ (kūnu ir pasauliu), o ne su „Savastimi“. Veiksmas visada atliekamas *per* „kitą“ ir *dėl* „kito“. Todėl tiesiog nėra nieko, ką reikėtų daryti sau pačiam. Jei nėra jokios pareigos jokiam žmogui, kaip galėtų būti jokia pareiga Viešpačiui! Kalbant apie didžiąją sielą, tobulintą per Karmos Jogą, Viešpats šiame skyriuje, 17 ir 18 eilutėse, yra pareiškęs, kad tos didžiosios sielos nėra jokios pareigos; nes jo džiaugsmas, pasitenkinimas ir patenkinimas yra vien tik Savastyje. Taigi, jam nėra tikslo kažką daryti ar nedaryti pasaulyje, ir jis neturi nė menkiausio asmeninio intereso jokioje būtybėje. Ir vis dėlto ta didžioji siela veikia dėl pasaulio gerovės. Panašiai ir čia Viešpats sako apie save, kad nors nėra jokios pareigos ir nieko nebeliko įgyti, Jis veikia dėl pasaulio gerovės. Tai reiškia, kad išmintingasis, pažįstantis Tiesą, pasiekia vienovę su Viešpačiu – „jie pasiekia Mano esmingą prigimtį“ (Gita 14.2). Kaip Viešpats yra idealus asmuo trijuose pasauliuose (Gita 3.23, 4.11), taip ir pasaulyje Tiesos pažinėjas yra idealas (Gita 3.25). „Aš iš tiesų esu įsitraukęs į veiksmą“ – Čia žodis „iš tiesų“ nurodo Viešpaties ketinimą: Aš atlieku nustatytas pareigas su visomis jų dalimis, su entuziazmu ir atidumu, be tinginystės, ir atidžiai. Aš nei apleidžiu veiksmą, nei esu jam abejingas. Kaip vagono vagonai juda, kai variklio ratai sukasi, taip pat Viešpats ir šventosios didžiosios sielos (kurios neturi noro ką nors daryti ar įgyti) atlieka nustatytas pareigas kaip variklis, kad kiti žmonės galėtų sekti jų pavyzdžiu. Kiti žmonės puoselėja norus daryti ir įgyti. Šie norai gali būti išnaikinti tik atliekant nustatytas pareigas beasmeniškumo dvasia. Jei Viešpats ir šventosios didžiosios sielos neatliktų nustatytų pareigų, kiti žmonės taip pat jų neatliktų, tai lemtų jų atlaidumą ir tinginystę, ir jie pradėtų atlikti uždraustus veiksmus! Kaip tada jų norai būtų sunaikinti? Todėl, dėl visos žmonijos gerovės, nustatytas pareigas natūraliai atlieka Viešpats ir šventosios didžiosios sielos. Viešpats visada yra pareigingas, niekada neatsakingas į pareigą. Taigi, ir pasinėręs į Viešpatį bhakta taip pat niekada neturėtų būti atsakingas į pareigą. Būtent tapus atsargiu į pareigą, jis lieka atskirtas nuo Dieviškosios Esaties patirties. Likdamas visada pareigingas, ieškotojas gali lengvai pasiekti Dieviškosios Esaties patirtį.