3.23-3.24: O Partha! Jei aš nustóčiau budriai vykdyti man priskirtas pareigas, ištiktų didelė žala; nes visi žmonės visais būdais seka Mano keliu. Jei aš nevykdyčiau veiksmų, visi šie žmonės būtų sunaikinti, ir aš taptųsi maišaties (varna-sankara) kūrėju bei visų šių būtybių naikintoju.
3.23: Komentaras — [Ankstesniame šlokoje Viešpats, taikydamas sutapimo (anvaya) metodą, nustatė pareigų vykdymo būtinybę, o šiuose šlokose Jis, taikydamas skirtumo (vyatireka) metodą, nustato žalą, kylančią nevykdant pareigų.] „Jeigu aš nevykdyčiau veiksmų, budrus“ — Čia esantis žodis „hi“ (nes) patvirtina frazę „varta eva ca karmani“ (iš tiesų, aš esu įsitraukęs į veiksmus) iš ankstesnio šloko. Viešpats sako, kad man tiesiog neįmanoma nevykdyti veiksmų budriai; tačiau, prasme „net jei ir manytume“, kad aš nevykdau veiksmų — šia prasme Viešpats čia panaudojo žodžius „yadi jātu“ (jei kada nors). Žodžio „atandritaḥ“ (budrus, be tinginystės) reikšmė yra ta, kad žmogus neturėtų būti tingus ar neryžtingas vykdydamas savo pareigą; veikiau, jis turėtų ją vykdyti labai rūpestingai ir sąžiningai. Nevykdydamas pareigos atidžiai, žmogus, pasiduodamas tinginystei ir neryžtingumui, eikvoja savo neįkainojamą gyvenimą. Tik atidžiai ir sąžiningai vykdydamas veiksmus, neįsileisdamas atsipalaidavimo (tinginystės-neryžtingumo), žmogus nutraukia savo ryšį su veiksmais. Kaip ir tvirta medžio šaka greitai nulūžta, bet atsipalaidavusi šaka, kabanti, nes nepilnai nulūžusi, negreitai nulūžta, taip pat ir atidžiai bei sąžiningai vykdant veiksmus, ryšys su veiksmais nutrūksta, tačiau vykdant veiksmus tinginystės ir neryžtingumo dvasia (atsipalaidavus), ryšys su veiksmais nenutrūksta. Todėl Viešpats devynioliktame šlokoje panaudojo žodį „samāchara“ (vykdyk tobulai), o šiame šlokoje — žodį „atandritaḥ“. Jeigu veiksmo prisiminimas kyla pakartotinai, reikia suprasti, kad vykdant tą veiksmą buvo koks nors trūkumas (troškimas, prisirišimas, nepilnumas, tinginystė, neryžtingumas, abejingumas ir pan.), dėl kurio ryšys su tuo veiksmu nebuvo nutrauktas. Būtent todėl, kad ryšys su veiksmu nėra nutraukiamas, ir kyla atlikto veiksmo prisiminimas. „Visi žmonės, visais būdais, seka Mano keliu, O Partha“ — Šiais žodžiais Viešpats nori pasakyti, kad tik tie, kurie seka Mano keliu, yra tikrai verti būti vadinami žmonėmis. Tie, kurie, nepripažindami Manęs kaip idealo, dėl tinginystės ir neryžtingumo nevykdo savo pareigų ir vis dėlto siekia teisių, nėra tikrai verti būti vadinami žmonėmis, nors ir turi žmogaus formą. Šio skyriaus dvidešimt pirmame šlokoje Viešpats buvo sakęs, kad visi žmonės seka pagal pranašesnio asmens elgesį ir standartą, o šiame šlokoje Viešpats sako, kad žmonės visais būdais seka Mano keliu. Tai reiškia, kad pranašus asmuo yra idealus asmuo tik viename pasaulyje (žmonių pasaulyje), tačiau Aš esu idealus asmuo visuose trijuose pasauliuose. Viešpats nusileidžia į žmonių pasaulį, kad parodytų, kaip žmogus turėtų gyventi pasaulyje. Pati gyvenimo pasaulyje menas yra suprasti, kad žmogus čia nėra tam, kad gyventų sau. Pasaulis iš esmės yra mokykla, kurioje mes turime išmokti atlikti veiksmus kitų gerovei, atsisakydami troškimo, savininkystės, savanaudiškumo ir pan., ir taip elgdamiesi, pasiekti savo išsivadavimą. Visi santykiai pasaulyje egzistuoja vien tik tam, kad tarnautume (naudingume) vieni kitiems. Todėl tėvas, sūnus, vyras, žmona, brolis, sesuo ir pan. visi turėtų vykdyti savo pareigas, saugodami vieni kitų teises ir siekdami vieni kitų gerovės. „Šie pasauliai žūtų, jei aš nevykdyčiau veiksmų“ — Dvidešimt trečiame šlokoje žodžiais „yadi hyahaṃ na varteyaṃ jātu karmaṇyatandritaḥ“ Viešpats kalbėjo apie žalą, kylančią nebūnant budriam veiksmuose, o dabar šiame (dvidešimt ketvirtame) šlokoje aukščiau pateiktais žodžiais Jis kalba apie žalą, kylančią nevykdant veiksmų. Nors neįmanoma, kad aš nevykdyčiau priskirtų pareigų, vis dėlto, prasme „net jei ir manytume“ — šia prasme Viešpats čia panaudojo žodį „chet“ (jei). Šių žodžių reikšmė yra ta, kad žmogus neturėtų turėti prisirišimo net prie neveikimo — „mā te saṅgo’stvakarmaṇi“ (Gita 2.47). Todėl, pateikdamas savo paties pavyzdį, Viešpats sako, kad nors man nėra ko pasiekti, aš vis tiek vykdau veiksmus. Jei aš (pagal varną, āšramą ir pan., kurioje aš įsikūniavau) nevykdysiu savo pareigos, tai visa žmonija būtų sunaikinta, t.y., ji nukristų. Priežastis ta, kad atsisakius savo pareigos, žmonėse atsiranda taminės savybės, dėl kurių jie degradavo — „adho gachchanti tāmasāḥ“ (Gita 14.18). Viešpats yra idealus asmuo trijuose pasauliuose, ir visos būtybės seka tik Jo keliu. Todėl, jei Viešpats nevykdys savo pareigos, tai niekas trijuose pasauliuose nevykdys savo pareigos. Nevykdydami savo pareigos, jie automatiškai nukris. „Ir aš taptųsi maišaties kūrėju ir sunaikinčiau šias būtybes“ — Jei aš nevykdyčiau priskirtų veiksmų, visi pasauliai būtų sunaikinti, ir aš taptųsi jų sunaikinimo priežastimi, nors toks dalykas nėra įmanomas. Kai dvi viena kitai prieštaraujančios darmos (savybės) susilieja į vieną, tai vadinama „sankara“ (maišatis, sumaišymas). Pirmojo skyriaus keturiasdešimtajame ir keturiasdešimt pirmajame šlokuose Ardžuna buvo sakęs, kad „Jei aš kovosiu, dinastija bus sunaikinta. Sunaikinus dinastiją, prarandama amžinoji šeimos darma; praradus darmą, nedorybė įsitvirtina visoje šeimoje; padidėjus nedorybei, šeimos moterys tampa išsigimusios; o išsigimus moterims, atsiranda varna-sankara.“ Taigi, Ardžunos nuomonė buvo, kad kovojant atsirastų varna-sankara (žr. pastabą p. 157). Tačiau čia Viešpats teigia priešingai, kad nevykdant karo pavidalo pareigos, atsirastų varna-sankara. Šiuo klausimu Viešpats pateikia savo paties pavyzdį: jei aš nevykdysiu priskirtos pareigos, tai automatiškai karme, darmoje, garbinime, varnoje, āšramoje, kaste ir pan. atsiras maišatis. Tai reiškia, kad būtent nevykdant pareigos ir atsiranda maišatis. Todėl Viešpats čia tarsi sako Ardžunai: tu tapsi varna-sankaros sukėlėju nevykdydamas karo pavidalo pareigos, o ne kovodamas (kaip tu manai). Ypatingas punktas: Šiuose trijuose šlokuose — dvidešimt antrame, dvidešimt trečiame ir dvidešimt ketvirtame — Viešpats savo pavyzdžiu atsako į Ardžunos pirminį klausimą (kodėl tu įtrauki mane į baisų veiksmą?): ne taip, kad aš įtraukiu tave vieną į veiksmą; veikiau, aš pats taip pat esu įtrauktas į veiksmą, nors iš tikrųjų man visuose trijuose pasauliuose nėra nieko privalomo ar įgyjamo. Viešpats nurodo Ardžunai: šioje įsikūnijime tu priėmei, ir aš taip pat priėmiau, kad tu tampi kovotoju, o aš tampi tavo vežėju; taigi žiūrėk, nors aš esu Kšatrijas, šiandien aš veikiu kaip tavo vežėjas ir taip atidžiai bei budriai vykdau pareigą, kurią priėmiau. Mano šios pareigos vykdymas taip pat turės poveikį trims pasauliams; nes aš esu idealus asmuo trijuose pasauliuose. Visos būtybės seka tik Mano keliu. Taip pat ir tu neturėtum apleisti savo priskirtos pareigos, o turėtum ją vykdyti atidžiai ir sąžiningai, kaip tai darau aš.
Jungtis: Kaip ir ankstesniuose trijuose šlokuose Viešpats apibūdino budrumą vykdant veiksmus sau pačiam, taip ir kitame dviejų šlokų skyriuje Jis įkvepia išmintingą didžiąją sielą būti budriai vykstant veiksmus.
★🔗
