3.25 – 3.26: O Arjuna, Bharatos palikuoni! Kaip nežinantieji, prisirišę prie veiksmų, atlieka savo pareigas, taip ir išmintingasis, laisvas nuo prisirišimo, turėtų atlikti veiksmus, trokšdamas pasaulio gerovės. Apšviestasis dvasinis mokytojas neturėtų sukelti painiavos nežinančiųjų, prisirišusių prie veiksmų, protuose; veikiau, jis pats turėtų tobulai atlikti visus veiksmus ir įkvėpti juos daryti tą patį.
3.25. Komentaras: „saktāḥ karmaṇyavidvāṁso yathā kurvanti bhārata“ – Frazė „saktāḥ avidvāṁsaḥ“ (prisirišę, nežinantieji) čia reiškia tuos žmones, kurie turi visišką tikėjimą šventraščiais, šventraščių metodologija ir šventraščių nurodytais palankiais veiksmais, ir kurie turi tvirtą įsitikinimą, kad šventraščiais nustatytų veiksmų vaisius tikrai yra pasiekiamas. Jie nėra nei Tiesos pažinėjai, nei nedorėliai; tačiau jie yra prisirišę prie veiksmų, malonumų ir objektų. Nors jie yra šventraščių žinovai, tokie žmonės vadinami nežinančiaisiais (avidvān) vien dėl savo troškimų. Tokie žmonės yra išmokyti šventraščių, bet nėra Tiesos pažinėjai. Jie atlieka veiksmus tik sau, todėl jie vadinami nežinančiaisiais.
Tokie nežinantieji žmonės atlieka veiksmus rūpestingai ir darbštiai, be jokio apsileidimo ar tinginystės, laikydamiesi visos procedūros su visomis jos dalimis; nes jie laikosi įsitikinimo, kad bet koks veiksmų atlikimo trūkumas sukels trūkumą jų vaisiuje. Laikydamasis jų veiksmų atlikimo būdo kaip idealo, Viešpats įkvepia visiškai atsietą išmintingąjį žmogų atlikti veiksmus pasaulio gerovei tuo pačiu būdu.
„kuryād vidvāṁs tathāsaktaś cikīrṣur lokasaṅgraham“ – Terminai „asaktaḥ, vidvān“ (atsietas, išmintingas) čia reiškia tą apšviestąją didžiąją sielą, kurioje yra visiškas troškimų, savininkystės, prisirišimo, geismo, šališkumo, savanaudiškumo ir pan. nebuvimas, ir kuri neturi menkiausio prisirišimo prie kūno bei kitų objektų (žr. pastabą p. 158). Tai, kas buvo paaiškinta dvidešimt pirmame eilutėje, paminėjus „lokasaṅgraham evāpi sampaśyan“ dvidešimtame eilutėje, čia išreikšta žodžiais „lokasaṅgrahaṁ cikīrṣuḥ“. Visas puikaus žmogaus (atsieto išminčiaus) elgesys natūraliai yra aukojimo ir teisingumo išlaikymo dėlei. Kaip juslinis žmogus džiaugiasi malonumais, paklydęs žmogus savo šeima, o godus žmogus turtu, taip ir puikus žmogus džiaugiasi visų būtybių gerove. Jo širdyje nėra net minties „Aš darau gera pasauliui“; veikiau, per jį pasaulio gerovė įvyksta savaime ir natūraliai. Dėl visiško ryšio su visais materialiais objektais, kūnu, pojūčiais, protu, intelektu ir pan., kurie yra priskiriami tam žinovui, nutraukimo, didžiosios sielos savybės taip pat yra įtrauktos į žodžio „loka“ reikšmę termine „lokasaṅgraha“. Kitams tokios apšviestosios didžiosios sielos atrodo trokštančios pasaulio gerovės, tačiau iš tikrųjų jos neturi troškimo net pasaulio gerovei. Priežastis ta, kad jos niekada nelaiko, net menkiausiu laipsniu, kūno, pojūčių, proto, intelekto, objektų, padėties, valdžios, turto, sugebėjimo, galios ir pan., gautų iš pasaulio, kaip savų ar sau, net būdamos ieškančiosios; veikiau, jos laiko juos priklausančiais pasauliui ir pasaulio tarnybai, kas iš tikrųjų yra tiesa. Kadangi tas srautas išlieka, net tobulumo būsenoje, kūnas ir kiti objektai, vadinami jo, lieka įsitraukę į pasaulio tarnybą savaime ir natūraliai, be jokio troškimo.
Šiame eilutėje žodžiai „yathā“ ir „tathā“ vartojami veiksmo atlikimo būdo prasme. Reikšmė ta, kad kaip nežinantieji (troškimais apimti) žmonės atlieka veiksmus rūpestingai ir darbštiai dėl savo savanaudiškų tikslų, taip ir išmintingasis žmogus turėtų atlikti veiksmus pasaulio gerovei, t.y., kitų gerovei. Išmintingasis žmogus turėtų ir toliau atlikti visus pasaulietinius ir Vedų pareigų veiksmus su visų būtybių gerovės sentimentu. Kai žmogus atlieka pareigą su sentimentu „Kaip visi galėtų būti laimingi?“, geri sentimentai automatiškai pasklinda pasaulyje.
Nežinantysis žmogus atlieka pareigą rūpestingai ir darbštiai, laikydamasis procedūros, siekdamas vaisiaus, tačiau išmintingasis neturi prisirišimo prie vaisiaus ir jam nėra pareigos. Todėl jam galima apleisti veiksmą. Taigi, Viešpats moko išmintingąjį žmogų taip pat elgtis taip pat, kaip nežinantysis (troškimais apimtas) žmogus, kalbant apie veiksmo atlikimą.
Dvidešimt pirmame eilutėje išmintingasis buvo parodytas kaip „idealas“, tačiau čia jis parodytas kaip „pasekėjas“. Reikšmė ta, kad ar išmintingasis yra idealas ar pasekėjas, per jį pasaulio gerovė įvyksta savaime. Kaip Viešpats Šri Rama moko žmones ir taip pat eina į mišką paklusdamas tėvo įsakymui. Abiejose situacijose per jį pasaulio gerovė yra pasiekiama; nes jis neturėjo asmeninio motyvo daryti ar nedaryti veiksmų.
Kai išmintingasis, laisvas nuo prisirišimo, atlieka pareigą, tada jo veiksmai automatiškai veikia žmonių su prisirišusiais protais širdis, nesvarbu, ar tie žmonės tiesiogiai suvokia, kad „ši didžioji siela atlieka veiksmą be troškimo“, ar ne. Tai yra principas, kad žmogaus be troškimo sentimentai natūraliai veikia kitus. Todėl atsieto išminčiaus sentimentai ir elgesys veikia ne tik žmones, bet ir gyvūnus, paukščius ir pan.
Ypatingas punktas: Kol žmogus neatlieka nustatytų veiksmų su be troškimo sentimentu, jo gimimų ir mirčių ratas negali nutrūkti. Kol jis atlieka veiksmus sau, jis netampa tobulas, t.y., jo „darymas“ nesibaigia. Priežastis ta, kad Savastis yra amžina, o veiksmas ir jo vaisius yra mirtingi. Todėl kiekvienam žmogui yra itin būtina atlikti pareigą be savanaudiškumo (ne sau, bet tik kitų gerovei).
Dėl pasaulinių objektų vertinimo kaip vertingų, Karmos Jogos praktika (pareigos atlikimas su be troškimo sentimentu) atrodo sunki. Jei priimsime, kad turime atlikti visus veiksmus nieko neiš kitų nepageidaudami, tik dėl kitų gerovės, tada Karmos Jogos praktika tampa lengva nuo šios dienos.
Iš tikrųjų didybė slypi ne objekte, o elgesyje (jo naudojime). Elgesio didybė yra tik tada, kai širdyje nėra objekto didybės pojūčio. Joks objektas nėra asmeninis; jis yra asmeninis tik naudojimui. Laikant objektą asmeniniu, jo atsisakymas dėl kitų gerovės atrodo sunkus. Joks objektas ar veiksmas nėra surišantis; tai prisirišimas prie jų yra surišantis.
Per išmintinguosius taip pat visi veiksmai atliekami pasaulio gerovei. Tačiau net ir taip, išdidumas „Aš darau gera pasauliui“ jiems nelieka. Priežastis ta, kad kūnas, pojūčiai, protas, intelektas, žinios, sugebėjimas, padėtis ir pan., viskas priklauso pasauliui ir yra gauta iš pasaulio. Panaudoti iš pasaulio gautas medžiagas tik pasaulio tarnybai yra sąžiningumas. Ta medžiaga turi būti pasiūlyta pasauliui su dideliu nuoširdumu ir sąžiningumu. Šis pasiūlymas nėra didelis darbas. Kaip jei kas nors laikytų pas mus pinigus kaip indėlį ir po kiek laiko jų paprašęs, mes grąžintume jo pinigus jam, kokį didelį darbą mes padarėme? Iš tikrųjų mūsų atsakomybė baigėsi; mes išsilaisvinome nuo skolos. Panašiai, pasaulio daiktus pasiūlius pasauliui, mūsų atsakomybė baigiasi; mes išsilaisviname nuo skolos – mes amžinai išsilaisviname iš gimimų ir mirčių surišimo. Todėl, įtraukdamas pasaulio objektus į pasaulio tarnybą, žmogus nedaro labdaringumo ar nuopelno; veikiau, jis išsilaisvina iš įsipainiojimo su tais objektais.
„na buddhibhedaṁ janayed...“ – Atsietas išmintingasis, aprašytas dvidešimt penktame eilutėje žodžiais „asaktaḥ vidvān“, čia nurodomas žodžiais „yuktaḥ, vidvān“. Apšviestoji didžioji siela, kurios širdis turi savaime ir natūraliai lygiavertiškumą, kurios būsena yra nesutrikdyta, kurios visi pojūčiai yra tobulai kontroliuojami, ir kuriai molis, akmuo ir auksas yra lygūs, tokia vadinama „yuktaḥ vidvān“ (Gita 6.8).
Tie nežinantieji žmonės, prisirišę prie šventraščiais nustatytų palankių veiksmų, aprašyti ankstesniame (dvidešimt penktame) eilutėje žodžiais „saktāḥ avidvāṁsaḥ“, čia nurodomi žodžiais „karmasaṅginām ajñānam“. Kadangi jie atlieka šventraščiais nustatytus veiksmus sau (siekiant laimės, malonumo, pagarbos, prestižo ir pan.), šie žmonės vadinami prisirišusiais prie veiksmo ir nežinančiaisiais.
Didelė atsakomybė guli ant puikaus žmogaus, nes kiti natūraliai seka juo. Todėl per aukščiau minėtus žodžius Viešpats moko išmintingąjį žmogų, kad jis neturėtų elgtis jokiu būdu ar sakyti nieko, kas sukeltų nežinančiųjų (troškimais apimtų) žmonių nuopuolį iš jų dabartinės būsenos. Sukelti nežinantiems žmonėms nukrypti (nukristi) iš būsenos, kurioje jie šiuo metu yra, yra sukelti painiavą jų intelekte. Todėl išmintingasis žmogus, puoselėdamas gerovės visiems sentimentą, turėtų ir toliau atlikti šventraščiais nustatytus palankius veiksmus pagal savo varnos ir ašramos pareigas, kad kiti žmonės taip pat būtų įkvėpti atlikti pareigą su be troškimo sentimentu. Tai taip pat taikoma visuomenės ir šeimos vadovaujantiems asmenims. Jie taip pat turėtų rūpestingai ir tobulai atlikti savo pareigas, kad būtų daromas geras poveikis visuomenei ir šeimai.
Keli intelekto painiavos sukūrimo pavyzdžiai:
1. Teikti mokymus, tokius kaip: „Kas yra veiksmuose? Siela yra surišama veiksmais. Veiksmai yra žemesni. Reikia atsisakyti veiksmų ir įsitraukti į žinojimą,“ arba per tokį elgesį ir žodžius sukurti netikėjimą ir tikėjimo stoką pareigomis paremtais veiksmais kituose.
2. Teikti mokymus, tokius kaip: „Kur bežiūrėtum, visur yra savanaudiškumas; niekas negali gyventi be savanaudiškumo; visi veikia dėl savanaudiškumo; jei žmogus atlieka kokį nors veiksmą, troškimas vaisiui tikrai lieka; jei nėra troškimo vaisiui, kodėl išvis kas nors atliktų kokį nors veiksmą?“
3. Teikti mokymus, tokius kaip: „Atliekant veiksmus su troškimu vaisiui (sau), reikia gimti vėl ir vėl (kad patirtum vaisių).“ Per tokius mokymus troškimais apimti žmonės praranda tikėjimą veiksmo vaisiumi. Dėl to jų prisirišimas (prie vaisiaus) neišnyksta; tačiau palankūs veiksmai tikrai yra apleidžiami. Prisirišimas yra surišimo priežastis, o ne veiksmas. Vietoj to, kad sukurtų tokią painiavą žmonių intelekte, apšviestasis žmogus pats turėtų atlikti pareigą pagal savo varnos ir ašramos dharmą ir įkvėpti kitus daryti tą patį. Jis turėtų, per savo elgesį ir žodžius, nesukurti painiavos nežinančiųjų intelekte, bet palaipsniui pakelti juos iš jų dabartinės būsenos. Jis turėtų ypatingai pagirti tuos šventraščiais nustatytus palankius veiksmus, kuriuos nežinantieji žmonės šiuo metu atlieka, ir padaryti juos sąmoningus klaidoms, vykstantiems jų veiksmuose, kad jie galėtų pašalinti tas klaidas ir atlikti veiksmus su visa procedūra. Kartu su tuo, išmintingasis turėtų mokyti juos, kad atlikti palankius veiksmus kaip auka, dosnumas, garbinimas, recitavimas ir pan., yra labai gerai, tačiau nėra tinkama puoselėti troškimo vaisiui tuose veiksmuose; nes parduoti deimantą mainais į akmenukus ir akmenis nėra išmintis. Todėl atsisakius troškimais apimto sentimento ir atliekant palankius veiksmus, nauda pasiekiama labai greitai. Taigi, judėjimas nuo troškimais apimto sentimento prie be troškimo sentimento nėra intelekto painiavos sukūrimas, o yra tikrovė.
Panašiai, kalbant apie garbinimą, apšviestasis žmogus neturėtų sukelti painiavos intelekte. Pavyzdžiui, žmonės dažnai sako, kad jei protas nėra nukreiptas į Dievą kalbant Vardą, tada Vardo kalbėjimas yra nenaudingas. Tačiau apšviestasis žmogus neturėtų to sakyti; veikiau, jis turėtų duoti mokymą, kad Vardo kalbėjimas niekada negali būti nenaudingas; nes koks nors sentimentas Dievui yra esamas, kai Vardo kalbėjimas įvyksta. Be sentimento, nėra polinkio kalbėti Vardą. Todėl Vardo kalbėjimas niekada neturėtų būti apleidžiamas jokiomis sąlygomis. Tai, kas sakoma, „Protas klajoja visomis kryptimis, tai nėra prisiminimas (smarana)“, taip pat reiškia, kad tai nėra 'prisiminimas' dėl proto nefiksuotumo, tačiau tai tikrai yra 'kalbėjimas' (japa). Tačiau Vardo kalbėjimas su sutelktu protu ir atidumu duoda naudą labai greitai.
Nėra žmogaus, visiškai neturinčio dorybių. Jis tikrai turi kai kurias dorybes. Todėl apšviestoji didžioji siela, jei ji turi duoti kokį nors mokymą ar ką nors paaiškinti žmogui (dėl jo pakilimo), turėtų pagirti to žmogaus dorybes, jo nekritikuodama ar neįžeisdama. Mokymas, duotas pagarbiai, giriant jo dorybes, turės ypatingą poveikį jam. Visuomenės ir šeimos vadovaujantys asmenys taip pat turėtų mokyti kitus tokiu būdu.
Per žodžius „samācaran“ ir „joṣayet“, Viešpats duoda du nurodymus išmintingajam žmogui: (1) Jis pats turėtų rūpestingai atlikti šventraščiais nustatytas pareigas tobulai, ir (2) Jis turėtų įkvėpti nežinančiuosius, prisirišusius prie veiksmų, atlikti tuos pačius veiksmus. Veiksmų atlikimas, kad parodytum žmonėms, yra veidmainystė, kuri yra demoniškos prigimties savybė, vedanti į nuopuolį (Gita 16.4). Todėl Viešpats moko atlikti pareigą ne tam, kad parodytum žmonėms, bet dėl pasaulio gerovės.
Apšviestasis žmogus turėtų, net jei jis neturi asmeninio motyvo atlikti veiksmų, ir toliau atlikti visas pareigas efektyviai, kad troškimo be veiksmų svarbos pojūtis atsibudintų žmonėse, prisirišusiuose prie veiksmų, ir jie taip pat pradėtų veikti su be troškimo sentimentu. Reikšmė ta, kad matydami tos didžiosios sielos atsietą elgesį, kiti žmonės taip pat stengsis elgtis panašiai.
Taigi, išmintingasis žmogus turėtų, pagarbiai mokydamas žmones, prisirišusius prie veiksmų, priversti juos visiškai atsisakyti draudžiamų veiksmų iš esmės, ir įkvėpti juos atsisakyti troškimais apimto sentimento nustatytuose veiksmuose.
Jungtis: Viešpats kitame eilutėje paaiškina, koks yra skirtumas tarp išmintingojo ir nežinančiojo.
★🔗
