3.26. Paaiškinimas – „saktāḥ karmaṇyavidvāṁso yathā kurvanti bhārata“ – Sąvoka „saktāḥ avidvāṁsaḥ“ (prisirišę nežinantieji) čia reiškia tuos žmones, kurie turi visišką tikėjimą šventraščiais, šventraštiniu metodu ir šventraščiuose nurodytais palaiminančiais veiksmais, ir kurie yra visiškai įsitikinę, kad šventraščiuose nurodytų veiksmų vaisius tikrai pasiekiamas; kurie nėra nei Tiesos pažinėjai, nei nedorėliai; bet kurie yra prisirišę prie veiksmų, malonumų ir objektų. Nors jie yra šventraščių žinovai, tokie žmonės vadinami „avidvān“ (neišmanėliais) vien dėl troškimo. Tokie žmonės yra šventraščių išmanantys, bet ne Tiesos pažinėjai. Jie atlieka veiksmus tik sau patiems, todėl ir vadinami nežinantiesiais.
Tokie nežinantieji žmonės atlieka veiksmus sąžiningai ir uoliai, su visu dėmesiu ir rūpesčiu, laikydamiesi visos procedūros su visomis jos dalimis, niekada nebūdami apleidžiami, tingūs ir pan. savo veiksmuose; nes jie laikosi įsitikinimo, kad bet koks veiksmų atlikimo trūkumas sukels trūkumą jų vaisiuose. Laikydamiesi jų veiksmų atlikimo būdo kaip idealaus, Viešpats įkvepia net ir visiškai atsietą išmintingą žmogų veikti taip pat dėl pasaulio gerovės.
„kuryād vidvāṁs tathāsaktaś cikīrṣur lokasaṅgraham“ – Sąvoka „asaktaḥ vidvān“ (atsietas išmintingasis) čia reiškia tą didįjį Tiesos pažinėją, kuriame visiškai nėra troškimo, savininkiškumo, prisirišimo, geismo, šališkumo, savanaudiškumo ir pan., ir kuris neturi net menkiausio prisirišimo prie kūno bei kitų objektų (žr. pastabą 158 psl.).
Dvidešimtajame šlokoje, sakydamas „lokasaṅgraham evāpi sampaśyan“ ir tada tai paaiškindamas dvidešimt pirmajame šlokoje, tas pats čia išreikštas žodžiais „lokasaṅgrahaṁ cikīrṣuḥ“. Visas puikaus žmogaus (atsieto išmintingojo) elgesys natūraliai yra aukojimui ir tinkamumo išlaikymui. Kaip juslinis žmogus džiaugiasi malonumais, paklydęs žmogus šeima, o godus žmogus turtu, taip pat puikus žmogus džiaugiasi visų būtybių gerove. Jo širdyje nėra net minties „Aš darau gera pasauliui“; veikiau, per jį pasaulio gerovė įvyksta savaime ir natūraliai. Dėl visiško atsiejimo nuo visų materialių objektų, kūnas, pojūčiai, protas, intelektas ir pan., kurie yra priskiriami tam išmintingam didžiajam žmogui, taip pat įtraukti į žodžio „loka“ (pasaulis) reikšmę termino „lokasaṅgraha“ (pasaulio gerovė) kontekste.
Kitiems tokie išmintingi didieji žmonės atrodo kaip trokštantys pasaulio gerovės, tačiau iš tikrųjų jie neturi troškimo net pasaulio gerovei. Priežastis ta, kad jie niekada nelaiko, net menkiausiu laipsniu, kūno, pojūčių, proto, intelekto, objektų, padėties, valdžios, turto, sugebėjimo, galios ir pan., gautų iš pasaulio, kaip savų ar sau, net būdami ieškotojo būsenoje; veikiau, jie laiko juos priklausančiais pasauliui ir pasaulio tarnybai, kas yra tikroji tiesa. Kadangi tas srautas išlieka, net tobulumo būsenoje, kūnas ir kiti objektai, priskiriami jiems, lieka įsitraukę į pasaulio tarnybą savaime ir natūraliai, be jokios rūšies troškimo.
Šiame šlokoje žodžiai „yathā“ (kaip) ir „tathā“ (taip) vartojami veiksmo atlikimo būdo prasme. Reikšmė ta, kad kaip nežinantieji (trokštu paskatinti) žmonės atlieka veiksmus sąžiningai ir uoliai dėl savo savanaudiškų tikslų, taip pat išmintingasis žmogus turėtų atlikti veiksmus dėl pasaulio gerovės, t.y. dėl kitų gerovės. Išmintingasis žmogus, puoselėdamas gerovės jausmą visoms būtybėms, turėtų ir toliau atlikti visus pasaulietinius ir Vedų privalomuosius pareigus. Kai žmogus atlieka privalomuosius pareigus su sentimentu „Kaip visi galėtų būti laimingi?“, geri sentimentai automatiškai pasklinda pasaulyje.
Nežinantysis žmogus atlieka privalomuosius pareigus sąžiningai, uoliai ir pagal nustatytą metodą, siekdamas vaisiaus, tačiau išmintingasis žmogus neturi prisirišimo prie vaisiaus, ir jam taip pat nėra jokio privalomo. Todėl jam galima apleisti veiksmą. Štai kodėl Viešpats nurodo net išmintingajam žmogui veikti taip pat, kaip nežinantysis (trokštu paskatintas) žmogus, kalbant apie veiksmo atlikimą.
Dvidešimt pirmajame šlokoje išmintingasis žmogus buvo apibūdintas kaip „pavyzdys“, tačiau čia jis apibūdinamas kaip „sekėjas“. Reikšmė ta, kad nesvarbu, ar išmintingasis žmogus yra pavyzdys, ar sekėjas, per jį pasaulio gerovė įvyksta savaime. Kaip Viešpats Šri Rama duoda nurodymus pavaldiniams ir taip pat eina į mišką paklusdamas tėvo įsakymui. Abiejose situacijose per jį įgyvendinama pasaulio gerovė; nes jis neturėjo asmeninio motyvo atlikdamas ar neatlikdamas veiksmų.
Kai išmintingasis žmogus, būdamas atsietas, atlieka privalomuosius pareigus, tada išmintingojo žmogaus veiksmai automatiškai daro poveikį žmonių širdims su prisirišusiu protu, nesvarbu, ar tie žmonės tiesiogiai suvokia, kad šis didysis žmogus veikia be troškimo požiūrio. Tai yra principas, kad žmogaus be troškimo sentimentai natūraliai veikia kitus. Todėl atsieto išmintingojo žmogaus sentimentai ir elgesys daro poveikį ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, paukščiams ir pan.
Ypatingas punktas: Kol žmogus neatlieka nustatytų veiksmų su be troškimo požiūriu, jo gimimų ir mirčių ratas negali nutrūkti. Kol jis veikia sau pats, jis netampa įvykdytu, tai reiškia, kad jo „veikimas“ nesibaigia. Priežastis ta, kad „aš“ yra amžinas, o veiksmas ir jo vaisius yra nykstantys. Todėl kiekvienam žmogui yra visiškai būtina atlikti privalomuosius pareigus atsisakius savanaudiškumo (ne sau, o tik dėl kitų gerovės).
Dėl pasaulinių objektų vertinimo kaip vertingų, atrodo, kad kyla sunkumų stebint Karmajogą (privalomų pareigų atlikimą su be troškimo požiūriu). Jei pripažįstame, kad turime atlikti visus veiksmus nieko nebenorėdami iš kitų, tik dėl kitų gerovės, tada Karmajogos laikymasis tampa lengvas nuo šios dienos.
Iš tikrųjų didybė slypi ne objekte, o elgesyje (jo naudojime). O elgesio didybė yra tik tada, kai širdyje nėra objekto didybės pojūčio. Joks objektas nėra asmeninis; jis yra asmeninis tik naudojimui. Laikant objektą asmeniniu, jo atsisakymas dėl kitų gerovės atrodo sunkus. Joks objektas ar veiksmas nėra surišantis; jų ryšys (prisirišimas) yra surišantis.
Per išmintinguosius žmones taip pat visi veiksmai įvyksta dėl pasaulio gerovės. Tačiau nors taip ir yra, juose lieka ne išdidumas galvojant „Aš darau gera pasauliui“. Priežastis ta, kad kūnas, pojūčiai, protas, intelektas, žinios, sugebėjimas, padėtis ir pan., viskas priklauso pasauliui ir yra gauta iš pasaulio. Panaudoti iš pasaulio gautą medžiagą tik pasaulio tarnybai yra sąžiningumas. Tą medžiagą reikia pasiūlyti pasauliui su didele nuoširdumu ir sąžiningumu. Šis pasiūlymas nėra didelis darbas. Kaip jei kas nors laikytų pas mus pinigus kaip indėlį ir po kurio laiko jų paprašęs, mes grąžintume jo pinigus jam, kokį didelį darbą mes padarėme? Iš tiesų, mūsų atsakomybė baigėsi, mes išsilaisvinome nuo skolos. Panašiai, pasiūlydami pasaulio daiktus pasauliui, mūsų atsakomybė baigiasi, mes išsilaisviname nuo skolos ir amžinai išlaisviname iš gimimų ir mirčių grandinės. Todėl įtraukdamas pasaulio objektus į pasaulio tarnybą, žmogus nedaro jokios labdaringos ar nusipelnančios gero darbo; veikiau, jis išsilaisvina iš prisirišimo prie tų objektų.
„na buddhibhedaṁ janayed...“ – Atsietas išmintingasis žmogus, apibūdintas dvidešimt penktajame šlokoje žodžiais „asaktaḥ vidvān“, čia nurodomas žodžiais „yuktaḥ vidvān“.
Tas Tiesos pažinėjas, kurio širdyje yra savaime ir natūraliai lygiavertiškumas, kurio būsena yra nesutrikdyta, kurio visi pojūčiai yra tobulai kontroliuojami, ir kuriam molis, akmuo ir auksas yra lygūs, toks didysis žmogus vadinamas „yuktaḥ vidvān“ (Gita 6.8).
Nežinantieji žmonės, prisirišę prie šventraščiuose nurodytų palaiminančių veiksmų, apibūdinti ankstesniame (dvidešimt penktajame) šlokoje žodžiais „saktāḥ avidvāṁsaḥ“, čia nurodomi žodžiais „karmasaṅginām ajñānam“.
Kadangi šie žmonės atlieka šventraščiuose nurodytus veiksmus sau patiems (siekiant laimės, malonumo, pagarbos, pagyrimo ir pan.), jie vadinami „karmasaṅgī“ (prisirišę prie veiksmo) ir „ajñānī“ (neišmanėliai).
Puikų žmogų tenka didelė atsakomybė; nes kiti natūraliai seka juo. Todėl aukščiau pateiktais žodžiais Viešpats nurodo išmintingajam žmogui, kad jis neturėtų elgtis jokiu būdu ar sakyti nieko, kas sukeltų nežinančiųjų (trokštu paskatintų) žmonių nuopuolį iš jų dabartinės būsenos. Sukelti nežinantiems žmonėms nukrypti (nukristi) iš būsenos, kurioje jie šiuo metu yra, yra sukurti „buddhibheda“ (intelekto painiavą) juose. Todėl išmintingasis žmogus, puoselėdamas gerovės jausmą visiems, turėtų ir toliau atlikti šventraščiuose nurodytus palaiminančius veiksmus pagal savo varṇāśrama-dharmą (klasės ir gyvenimo tarpsnio pareigas), kad ir kiti žmonės ir toliau gautų įkvėpimo atlikti privalomuosius pareigus su be troškimo požiūriu. Tas pats taikomas ir visuomenės bei šeimos vadovaujantiems asmenims. Jie taip pat turėtų atidžiai ir uoliai ir toliau gerai atlikti savo privalomuosius pareigus, kad būtų daromas geras poveikis visuomenei ir šeimai.
Keli intelekto painiavos sukūrimo pavyzdžiai yra šie:
1. Mokymai, pavyzdžiui, „Kas yra veiksmuose? Būtybė įstringa veiksmais; veiksmai yra žemesni. Reikia atsisakyti veiksmų ir įsitraukti į žinias“, arba per tokį elgesį ir žodžius sukurti nepasitikėjimą ir netikėjimą privalomomis pareigomis kituose.
2. Mokymai, pavyzdžiui, „Kur bežiūrėtum, visur yra savanaudiškumas; niekas negali gyventi be savanaudiškumo; visi veikia dėl savanaudiškumo. Jei žmogus atlieka kokį nors veiksmą, troškimas vaisiaus tikrai lieka; jei nėra troškimo vaisiaus, kodėl išvis kas nors atliktų kokį nors veiksmą?“
3. Mokymai, pavyzdžiui, „Atlikdamas veiksmus su troškimo vaisiaus (sau), žmogus turi gimti vėl ir vėl (kad mėgautųsi vaisiumi).“ Per tokius mokymus troškimu paskatinti žmonės praranda tikėjimą veiksmų vaisiumi. Dėl to jų prisirišimas (prie vaisiaus) neišnyksta; tačiau palaiminantys veiksmai tikrai yra apleidžiami. Vien tik prisirišimas yra grandinės priežastis, o ne veiksmas.
Vietoj to, kad sukurtų tokį intelekto painiavą žmonėse, Tiesos pažinėjas pats turėtų atlikti privalomuosius pareigus pagal savo varṇāśrama-dharmą ir taip pat priversti kitus daryti tą patį. Jis turėtų, per savo elgesį ir žodžius, nesukurti painiavos nežinančiųjų intelekte, bet palaipsniui pakelti juos iš jų dabartinės būsenos. Jis turėtų ypatingai pagirti tuos šventraščiuose nurodytus palaiminančius veiksmus, kuriuos nežinantieji žmonės šiuo metu atlieka, ir padaryti juos sąmoningus dėl klaidų, atsirandančių jų veiksmuose, kad jie galėtų pašalinti tas klaidas ir atlikti veiksmus su visa procedūra. Kartu su tuo, išmintingasis žmogus turėtų nurodyti jiems, kad palaiminančių veiksmų, kaip auka, dosnumas, garbinimas, recitavimas ir pan., atlikimas yra labai geras, tačiau netinkama puoselėti troškimą vaisiaus tuose veiksmuose; nes keisti deimantą į akmenukus ir akmenis nėra išmintis. Todėl atsisakius troškimo paskatinto požiūrio ir atliekant palaiminančius veiksmus, nauda pasiekiama labai greitai. Tokiu būdu, perėjimas nuo troškimo paskatinto požiūrio prie be troškimo požiūrio nėra intelekto painiava, o realybė.
Panašiai, kalbant apie dvasinę praktiką (upāsanā), Tiesos pažinėjas taip pat neturėtų kelti intelekto painiavos. Pavyzdžiui, žmonės dažnai sako, kad jei protas nesigeria į Dievą kartojant Vardą, tada Vardo kartojimas yra nenaudingas. Bet Tiesos pažinėjas neturėtų to sakyti; veikiau, jis turėtų duoti nurodymą, kad Vardo kartojimas niekada negali būti nenaudingas; nes Vardo kartojimas įvyksta tik tada, kai yra tam tikras sentimentas Dievui. Be sentimento, nėra jokio polinkio kartoti Vardą iš viso. Todėl Vardo kartojimas niekada neturėtų būti apleidžiamas jokiomis sąlygomis. Tai, kas sakoma, „manuvā̃ to cahũ disi phirai yah to sumiran nāhiṅ“ taip pat reiškia, kad jei protas nėra sutelktas, tai nėra „prisiminimas“ (sumiran), bet tai tikrai yra „kartojimas“ (japa). Tačiau Vardo kartojimas su sutelktu protu ir atidžiai duoda naudą labai greitai.
Nėra žmogaus, visiškai neturinčio dorybių. Jis tikrai turi tam tikrų dorybių. Todėl jei Tiesos pažinėjas turi duoti kokį nors nurodymą žmogui (dėl jo pakilimo), ar jam ką nors paaiškinti, jis turėtų tai daryti giriant to žmogaus dorybes, o ne kritikuodamas ar įžeisdamas jį. Nurodymas, duotas pagarbiai, giriant jo dorybes, turės ypatingą poveikį jam. Visuomenės ir šeimos vadovaujantys asmenys taip pat turėtų nurodyti kitus tokiu būdu.
Per žodžius „samācaran“ ir „joṣayet“, Viešpats duoda du nurodymus išmintingajam žmogui: (1) Jis pats turėtų atidžiai atlikti šventraščiuose nurodytus privalomuosius pareigus gerai, ir (2) Jis taip pat turėtų priversti nežinančiuosius žmones, prisirišusius prie veiksmų, atlikti tuos pačius veiksmus. Veiksmų atlikimas, kad parodytų žmonėms, yra veidmainystė (dambha), kuri yra demoniškos prigimties charakteristika, vedanti į nuopuolį (Gita 16.4). Todėl Viešpats nurodo atlikti privalomuosius pareigus ne tam, kad parodytų žmonėms, o dėl pasaulio gerovės.
Tiesos pažinėjas turėtų, net jei jis neturi asmeninio motyvo atlikdamas veiksmus, ir toliau efektyviai atlikti visus privalomuosius pareigus, kad žmonėse, prisirišusiuose prie veiksmų, atsibudintų svarbumo jausmas be troškimo veiksmams, ir jie taip pat pradėtų veikti su be troškimo požiūriu. Reikšmė ta, kad pamatę to didžiojo žmogaus atsietą elgesį, kiti žmonės taip pat pradės stengtis elgtis panašiai.
Tokiu būdu, išmintingasis žmogus turėtų, pagarbiai suprasdamas žmones, prisirišusius prie veiksmų, priversti juos visiškai atsisakyti draudžiamų veiksmų, ir įkvėpti juos atsisakyti troškimo paskatinto požiūrio nustatytuose veiksmuose.
Ryšys – Viešpats kitame šlokoje paaiškina, koks yra skirtumas tarp išmintingųjų ir nežinančiųjų.
★🔗
