**3.28** Tačiau, o ginkluotasis, didysis žmogus, kuris iš esmės pažįsta gūnų ir veiksmų skirstymą, neprilimpa, manydamas, kad „tik gūnos sąveikauja su gūnomis“.
**Komentaras:** Čia vartojamas žodis „tačiau“ (*tu*) skirtas atskirti ir priešpriešinti „tattvavit“ (esmės pažinėją) didįjį žmogų nuo ankstesniame šlokoje aprašyto „ahankara-vimudhatma“ (ego apakinto žmogaus). Sattva, rajas ir tamas – šios trys gūnos gimsta iš Prakriti (Gamtos). Kadangi šių trijų gūnų veikla vyksta, visa kūrinija yra trigunatmika (turinčioji tris gūnas). Todėl kūnas, pojūčiai, protas, intelektas, būtybės, objektai ir kt. yra niekas kita, kaip tik gūnos. Tai vadinama „guna-vibhaga“ (gūnų skirstymu/klasifikacija). Veiksmai, atliekami šių (kūno ir kt.), vadinami „karma-vibhaga“ (veiksmų skirstymu/klasifikacija).
Gūnos ir karmos, t.y. objektai ir veiksmai, nuolat kinta. Objektai yra gimimo ir sunaikinimo dalykai, o veiksmai – pradžios ir pabaigos dalykai. Tai tiksliai patirti – reiškia iš esmės pažinti gūnų ir karmų skirstymą. Sąmoningoje (Savime) veiksmas niekada nevyksta. Jis visada išlieka neprisirišęs ir nepakitęs, t.y. neturi jokio ryšio su jokiu materialiu objektu ar veiksmu. Tai tiksliai patirti – reiškia iš esmės pažinti Sąmoningumą.
Kai neišmanantis žmogus prisiima ryšį su šiais gūnų ir karmų skirstymais, jis tampa surištas. Iš šastrų požiūrio, pagrindinė šios priežastis yra „neišmanymas“, tačiau iš ieškovo (*sadhakos*) požiūrio, pagrindinė priežastis yra „raga“ (prisirišimas/troškimas). Raga kyla iš „avivekos“ (diskriminacijos stokos). Kai viveka (diskriminacija) pabunda, raga sunaikinama. Ši viveka ypač būdinga žmogui. Reikia tik pabudinti šią viveką, suteikiant jai svarbą. Todėl ieškovas turėtų (pabudindamas viveką) ypač išnaikinti būtent ragą.
Netgi ieškovas, trokštantis pažinti esmę, jei jis neprisiima jokio ryšio su gūnomis (objektais) ir karmomis (veiksmais), irgi ateina prie gūnų ir karmų skirstymo pažinimo iš esmės. Nesvarbu, ar žmogus iš esmės pažįsta gūnų ir karmų skirstymą, ar iš esmės pažįsta „Aš“ (Sąmoningąją prigimtį), abiejų rezultatas bus tas pats.
**Priemonės, kaip iš esmės pažinti gūnų ir karmų skirstymą:**
1. Būdamas kūne, Sąmoningasis Principas (Aš) išlieka visiškai neveiklus ir neprisirišęs (Gita 13.31). Prakriti padariniai (kūnas, pojūčiai, protas, intelektas ir kt.) vadinami „idam“ (šituo). „Idam“ (šitas) niekada netampa „aham“ (aš). Kai „šitas“ (kūnas ir kt.) nėra „aš“, tai kaip veiksmas, vykstantis „šitame“, gali būti „mano“? Reikšmė ta, kad kūnas, pojūčiai, protas, intelektas ir kt. yra visi Prakriti padariniai, o „Aš“ yra su jais visiškai nesusijęs ir neprisirišęs. Todėl kaip „Aš“ gali būti jų veiksmų darytojas? Tas, kuris taip patiria save atskirą nuo objektų ir veiksmų, nepatenka į įkalčius. Visose būsenose patirti „naiva kiñcit karomīti“ (Gita 5.8) – „Aš nieko visai nedarau“ – reiškia pažinti, t.y. patirti save atskirą nuo veiksmų.
2. Matymas-girdėjimas, valgymas-gerimas ir kt. yra visi „veiksmai“, o matymo-girdėjimo ir kt. objektai, valgymo-gerimo ir kt. medžiagos yra visi „objektai“. Mes pažįstame šiuos veiksmus ir objektus per pojūčius (akys, ausys, burna ir kt.). Pojūčius pažįstame per „protą“, protą – per „intelektą“, o intelektą – per prisiimtą „aham“ (aš-ybę). Šį „aham“ taip pat apšviečia bendra Šviesa (Sąmonė). Ta bendra Šviesa viena yra visų pažinėtoja, visų apšvietėja ir visų pagrindas.
Kaip pažinti savo prigimtį (Sąmonę) už „aham“ ribų? Nors gilaus miego metu intelektas susilieja su nežinojimu, vis dėlto, pabudęs, žmogus sako: „Aš miegojau labai laimingai“. Taigi, pabudęs, kiekvienas patiria „aš esu“. Tai įrodo, kad net ir gilaus miego būsenoje žmogaus buvimas buvo patiriamas. Jei taip nebūtų, nebūtų atsiminimo ar žinojimo kaip „aš miegojau labai laimingai; aš nieko nežinojau“. Atsiminimas gimsta iš patirties. Todėl kiekvienas kiekvienoje būsenoje patiria savo buvimą nepertraukiamai. Jokioje būsenoje žmogus nepatiria savo nebuvimo (jausmo „aš nesu“). Tie, kurie nutraukė ryšį net su prisiimta „aham“ (aš-ybe) ir realizavo savo prigimtį („buvimo-ybę“), vadinami „tattvavit“ (esmės pažinėjais).
Mes turime savaime akivaizdų, amžiną ryšį su nepakitėjančiu Aukščiausiuoju Aš. Su kintančia Prakriti mūsų ryšys iš tikrųjų neegzistuoja; jis tik prisiimamas. Jei mes sunaikiname šį prisiimtą ryšį su Prakriti per kontempliaciją, tai vadinama „Džnianajoga“; o jei mes sunaikiname tą patį ryšį, atlikdami veiksmus kitų labui, tai vadinama „Karmajoga“. Tik kai ryšys su Prakriti yra nutrauktas, įvyksta „Joga“ (amžino ryšio su Aukščiausiuoju Aš patirtis); kitu atveju tai tik „džniana“ ir „karma“. Todėl tik tas, kuris, nutraukęs ryšį su Prakriti, atpažįsta savo amžiną ryšį su Aukščiausiuoju Aš, yra „tattvavit“.
**„Gūnos sąveikauja su gūnomis“:** Kadangi jie gimsta iš Prakriti gūnų, kūnas, pojūčiai, protas, intelektas ir kt. taip pat vadinami „gūnomis“, ir visi veiksmai atliekami būtent jų. Dėl diskriminacijos stokos neišmanantis žmogus, prisiimdamas ryšį su šiomis gūnomis, laiko save jų atliekamų veiksmų darytoju. Tačiau, kai Savyje (bendrojoje Šviesoje – Sąmonėje) yra savo savaime akivaizdžios būsenos patirtis, jausmas „aš esu darytojas“ negali kilti visai.
Traukinio lokomotyvas juda, t.y. jame vyksta veiksmas; bet traukos galia ateina iš lokomotyvo ir mašinisto derinio. Iš tiesų, traukos galia priklauso vien lokomotyvui, tačiau jis gali pasiekti savo tikslą tik tada, kai juo valdo mašinistas. Priežastis ta, kad lokomotyvas neturi pojūčių, proto ar intelekto, todėl jam reikia mašinisto (žmogaus), kuris turi pojūčius, protą ir intelektą. Tačiau žmogus turi ir kūno formos lokomotyvą, ir pojūčius, protą, intelektą valdymui. Kūnas, pojūčiai, protas, intelektas – visi keturi, nors ir gauna buvimą ir gyvybingumą iš bendros Šviesos (Sąmonės), tampa veiksmų atlikimo sugebančiais. Bendrosios Šviesos (Žinojimo) atspindys krenta ant intelekto, protas suvokia intelekto žinojimą, pojūčiai suvokia proto žinojimą, ir tada kūno formos lokomotyvas yra valdomas. Intelektas, protas, pojūčiai, kūnas – visi šie yra gūnos, o „Aš“, kuris juos apšviečia, t.y. suteikia jiems buvimą ir gyvybingumą, išlieka nesusijęs ir neprisirišęs prie šių gūnų. Todėl iš tiesų tik gūnos sąveikauja su gūnomis.
Žmonės seka didžiųjų žmonių elgesiu. Todėl Viešpats, aprašydamas, kaip per išmintingą didįjį žmogų įvykdomas lokasangraha (pasaulio vedimas), sako, kad kaip tas didysis žmogus, patirdamas, kad „tik gūnos sąveikauja su gūnomis“, neprilimpa prie jų, taip pat ir ieškovas turėtų manyti taip pat ir neprilipti.
**Gilumas dėl Prakriti ir Purušos ryšio:**
Trauka visada vyksta tarp tos pačios klasės dalykų; pavyzdžiui – ausis traukia garsas, odą – lietimas, akis – forma, liežuvį – skonis, o nosį – kvapas. Taigi, penki pojūčiai traukiami tik į savo atitinkamus objektus. Vienas pojūtis niekada nėra traukiamas kito pojūčio objekto. Reikšmė ta, kad pagrindinė vieno dalyko traukos prie kito priežastis yra jų homogeniškumas.
Trauka, polinkis ir polinkio įgyvendinimas vyksta tik homogeniškume. Tarp heterogeniškų dalykų nėra nei traukos, nei polinkio, nei polinkio įgyvendinimo. Todėl trauka, polinkis ir polinkio įgyvendinimas dėl homogeniškumo vyksta tik „Prakriti“; tačiau heterogeniškos Prakriti (inertijos), atrodo, esanti trauka į Purušą (Sąmonę) iš tikrųjų taip pat yra tik Prakriti dalies traukimasis į Prakriti. Daromojo ir patiriamojo veiksmo yra tik Prakriti, ne Purušoje. Puruša visada išlieka nepakitėjusi, amžina, nekintanti ir vieno skonio.
Tryliktojo skyriaus trisdešimt pirmojoje šlokoje Viešpats yra pareiškęs, kad nors gyvendamas kūne, Puruša iš tikrųjų nieko nedaro ir neprilimpa – „śharīra-stho ’pi kaunteya na karoti na lipyate“. Puruša vadinama priežastimi malonumų ir kančių patyrimo tik dėl buvimo Prakriti, t.y. dėl tapatybės su Prakriti prisiėmimo – „puruṣhaḥ sukha-duḥkhānāṁ bhoktṛitve hetur uchyate“ (Gita 13.20) ir „puruṣhaḥ prakṛiti-stho hi bhuṅkte prakṛiti-jān guṇān“ (Gita 13.21). Reikšmė ta, kad nors visi veiksmai, veiksmų įvykdymas ir trauka vyksta tik Prakriti, vis dėlto dėl tapatybės su Prakriti, Puruša, galvodamas „aš esu laimingas“, „aš esu liūdnas“, tampa priežastimi patyrimo. Priežastis ta, kad laimingumo ar liūdnumo patirtis negali įvykti Prakriti (inerčioje), o be Prakriti (inerčiosios) viena Puruša (Sąmonė) negali tapti malonumo ir skausmo patirėju.
Purušoje nėra veiksmo ar modifikacijos Prakriti priklausančios kaitos pavidalu, tačiau ji neabejotinai turi sugebėjimą prisiimti ar neprisiimti ryšio. Ji nėra inertiška kaip akmuo; priešingai, ji yra sąmonės prigimties. Jei Puruša neturėtų sugebėjimo prisiimti ar neprisiimti ryšio, kaip ji prisiimtų ryšį su Prakriti? Kaip ji, prisiimdama ryšį su Prakriti, prisiimtų Prakriti veiksmą savyje? Ir kaip ji priimtų darytojiškumą ir patirėjiškumą savyje? Ryšio prisiėmimas ar neprisiėmimas yra „jausmas“ (*bhava*), o ne „veiksmas“.
Puruša turi sugebėjimą sujungti ar nesujungti ryšį, tačiau ji neturi sugebėjimo atlikti veiksmą. Veiksmo atlikimo sugebėjimas egzistuoja tik tame, kur yra kaita (modifikacija). Puruša neturi kaitos prigimties, tuo tarpu Prakriti turi kaitos prigimtį, t.y. veiklumas yra natūralus Prakriti. Todėl tik sujungus ryšį su Prakriti, Puruša prisiima veiksmą savyje – „kartāham iti manyate“ (Gita 3.27).
Purušoje neįvyksta joks pokytis; tai (pokyčio neįvykimas) nėra joks jos nesugebėjimas ar trūkumas; priešingai, tai yra jos didybė. Ji visada vieno skonio, vienos formos. Kaita tiesiog nėra jos prigimtis; kaip ir ledas neturi karščio prigimties ar sugebėjimo. Veiksmo įvykimas kaip kaitos yra Prakriti prigimtis, o ne Purušos. Tačiau ji turi visą sugebėjimą, galią ir laisvę neprisiimti ryšio su Prakriti; nes iš tikrųjų ryšio su Prakriti iš pradžių ir nėra.
Kai Puruša laiko Prakriti dalį, kūną, savo prigimtimi, tada toje Prakriti dalyje (homogeniškoje Prakriti) vyksta trauka, veiksmai ir jų vaisių pasiekimas. Tai čia nurodoma žodžiais „guṇāḥ guṇeṣhu vartante“. Prisiimdama savo buvimą gūnose, Puruša (Sąmonė) patiria laimę ir sielvartą. Iš tiesų, malonumas ir skausmas neturi atskiro egzistavimo. Todėl Viešpats ypač pabrėžia prisiimto ryšio su gūnomis nutraukimą.
Iš esminio požiūrio, ryšio nutraukimas egzistavo nuo pat pradžių (visada). Tik dėl klaidos buvo prisiimtas ryšys. Todėl reikia atmesti prisiimtą ryšį ir atpažinti tik realybę, kad „tik gūnos sąveikauja su gūnomis“.
**„iti matvā na sajjate“** – Čia žodis „matvā“ vartojamas „žinojimo“ prasme. Tattvavit didysis žmogus žino, kad Prakriti (inerčioji) ir Puruša (Sąmonė) yra natūraliai atskiros. Todėl jis neprilimpa prie iš Prakriti gimusių gūnų. Vartodamas žodį „matvā“, Viešpats tarsi moko ieškovus, kad ir jie turėtų laikyti iš Prakriti gimusių gūnas atskiromis ir neprilipti prie jų.
**Ypatingas punktas:**
Karmajogio ir Sankhyajogio dvasinės praktikos metodai nėra vienodi. Karmajogis siekia sunaikinti prisiimtą vienovę su gūnomis (kūnu ir kt.), todėl Šrimad Bhagavatame sakoma: „karmayogas tu kāminām“ (11.20.7). Dėl šios priežasties Viešpats taip pat ypač pabrėžė veiksmų atlikimo būtinybę Karmajogiui; pavyzdžiui – „Nesitraukdamas į veiksmą, žmogus nepasiekia neveiklumo“ (Gita 3.4); „Kontempliaciniam žmogui, trokštančiam užlipti į Jogą, veiksmas yra vadinamas priemone“ (Gita 6.3). Karmajogis atlieka veiksmus, bet ne sau; priešingai, jis juos atlieka tik kitų labui; todėl jis netampa tų veiksmų patirėju. Netapdamas patirėju, t.y. sunaikinant patirėjiškumą, darytojiškumas automatiškai sunaikinamas. Reikšmė ta, kad darytojiškumas darytojiškume yra tik vaisiui. Kai nėra vaisiaus tikslo, darytojiškumas nelieka. Todėl iš tikrųjų Karmajogis taip pat netampa darytoju.
Sankhyajogyje vyrauja diskriminacija-kontempliacija. Žinodamas, kad „tik iš Prakriti gimę gūnos sąveikauja su gūnomis“, jis nelaiko savo tų veiksmų darytoju. Viešpats tą patį punktą išsakys toliau tryliktojo skyriaus dvidešimt devintojoje šlokoje: „Tas, kuris mato, kad visi veiksmai visais būdais atliekami tik Prakriti, ir mato „Aš“ kaip nedarytoją, tik jis mato tiesą“. Taigi, Sankhyajogis sunaikina darytojiškumą. Kai darytojiškumas sunaikinamas, patirėjiškumas automatiškai sunaikinamas.
Nuo pat trečiojo skyriaus pradžios Viešpats per daugybę pavyzdžių ir požiūrių pabrėžė veiksmų atlikimą; pavyzdžiui – didieji žmonės kaip Džanaka taip pat pasiekė aukščiausią tobulumą, atlikdami veiksmus be troškimų (3.20); „Aš irgi atlieku veiksmą“ (3.22); „Išmintingas didysis žmogus irgi atlieka veiksmą kaip neišmanantis dėl lokasangrahos“ (3.25-26). Tai įrodo, kad iš kiekvieno požiūrio naudinga atlikti veiksmą.
★🔗
