Net išmintingas žmogus veikia pagal savo prigimtį. Visos būtybės seka savo prigimtimi, tai ką (išorėje) darys varžymas?

**3.33** Visos būtybes seka savo prigimtį. Net išmintingas žmogus veikia pagal savo prigimtį. Ką tada gali nuveikti varžymasis? **Komentaras:** „Visos būtybes seka savo prigimtį“ – Visi veiksmai, kurie yra atliekami, daromi laikantis savo iš prigimties būdingo polinkio (svabhāva) arba principo (siddhānta). Polinkis yra dviejų rūšių: atsietas nuo prisirišimo ir priešiškumo (rāga-dveṣa) ir prisotintas prisirišimo bei priešiškumo. Pavyzdžiui, einant keliu, jei kas nors pamato lentą ir perskaito, kas ant jos parašyta, šis skaitymas nėra nei dėl prisirišimo-priešiškumo, nei dėl kokio nors principo; jis vyksta savaime, iš polinkio, atsieto nuo prisirišimo-priešiškumo. Kai ateina draugo laiškas, jį skaitoma su prisirišimu; kai ateina priešo laiškas, jį skaitoma su priešiškumu – šis skaitymas atliekamas iš polinkio, prisotinto prisirišimo-priešiškumo. Šventraščių, tokių kaip Gītā, Rāmāyaṇa ir kt., skaitymas atliekamas pagal „principą“. Žmogaus gimimas yra skirtas vien tik Dievo pasiekimui; todėl veiksmų atlikimas siekiant pasiekti Dievą taip pat yra veikimas pagal principą. Taigi, paprasti veiksmai kaip matymas, girdėjimas, uoslė, lietimas ir kt., vyksta tiek dėl polinkio, tiek dėl principo. Polinkis, atsietas nuo prisirišimo-priešiškumo, nėra klaidingas; priešingai, polinkis, prisotintas prisirišimo-priešiškumo, yra klaidingas. Veiksmai, atliekami su prisirišimu-priešiškumu, žmogų suriša, nes jie daro polinkį nešvariu. Veiksmai, atliekami pagal principą, yra išlaisvinantys, nes jie polinkį grynina. Būtent dėl polinkio nešvarumo ir neišsiskiria prisiimtas ryšys su pasauliu. Kai polinkis tampa grynas, prisiimtas ryšys su pasauliu lengvai nutrūksta. Išmintingame žmoguje veiksmai vyksta savaime per jam priskiriamą kūną, nes jame nėra veikėjo pojūčio. Ieškovo, trokštančio pasiekti Dievą, veiksmai atliekami pagal principą. Kaip godus žmogus visada budrus, kad neišsilaipintų nuostolių, taip ir ieškovas nuolat budrus, kad joks veiksmas nebūtų atliktas su prisirišimu-priešiškumu. Su tokiu budrumu ieškovo polinkis greitai grynėjasi, ir dėl to jis tampa laisvas nuo karmos pančių. Nors visa veikla iš esmės vyksta per prigimtį, nežinantis žmogus, prisiimdamas ryšį su veiksmais, laiko save jų veikėju (Gītā 3.27). Būtent prisiimant ryšį su objektais ir veiksmais kyla prisirišimas ir priešiškumas, vedantys į gimimo ir mirties pančius. Tačiau ieškovas, kuris neprisiima ryšio su prigimtimi, visada mato save neveikėju (Gītā 13.29). Pagrindinis polinkio trūkumas yra prisirišimas prie materialių prigimties objektų. Kol polinkyje lieka prisirišimas, tol tęsiasi nešvarūs veiksmai. Todėl ieškovui prisirišimas yra pagrindinė pančių priežastis. Prisirišimas gyvena prisištame „aš“ (ahaṃ) ir pasireiškia mąstyme, intelekte, pojūčiuose ir jutimo objektuose. „Aš“ yra dviejų rūšių: 1. „Aš“ tapatybės pavidalu, kylantis iš prisiimto sąmonės ryšio su inertiška medžiaga. 2. „Aš“ kaip inertiškos prigimties materialusis elementas – „didieji elementai, egoizmas...“ (Gītā 13.5). „Aš“, kuris yra inertiškos prigimties materialusis elementas, neturi jokio trūkumo, nes šis „aš“ yra tik įrankis, kaip protas, intelektas, pojūčiai ir kt. Todėl visi trūkumai slypi tik prisištame „aš“. Išmintingame žmoguje „aš“ tapatybės pavidalu yra visiškai nesantykis; todėl visi veiksmai, vykstantys per jo tariamą kūną, vyksta tik per „aš“, kuris yra prigimties materialusis elementas. Tiesą sakant, visų būtybių veiksmai vyksta tik per šį elementinį „aš“, bet nežinantis žmogus, laikantis inertišką kūną „aš“ ir „mano“, tuos veiksmus laiko savais ir sau, ir taip tampa surištas. Priežastis ta, kad prisirišimas kyla tik laikant veiksmus savais ir sau. „Net išmintingas žmogus veikia pagal savo prigimtį“ – Nors dėl prisirišimo-priešiškumo nebuvimo širdyje išmintingo žmogaus prigimtis yra be trūkumų ir jis nėra prigimties nugalėtas, vis dėlto jis veikia tik pagal savo prigimtį (polinkį). Pavyzdžiui, jei išmintingas žmogus nemoka anglų kalbos ir jo prašoma kalbėti angliškai, jis nekalbės. Jis kalbės tik ta kalba, kurią moka. Net pats Viešpats, valdydamas savo prigimtį (polinkį), veikia pagal tos formos, kurioje apsireiškia, polinkį. Pavyzdžiui, kai Viešpats apsireiškia žmogaus pavidale kaip Rāma ar Kṛṣṇa, arba žuvies, vėžlio, šernio ir kt. pavidalu, Jis veikia pagal tos rūšies polinkį. Prasmė ta, kad net Viešpaties apsireiškimo kūnuose yra polinkių įvairovė pagal rūšį ir klasę, bet nėra nugalėjimo. Taip pat ir tose didžiose dvasiose, kurių ryšys su prigimtimi (inertija) nutrūkęs, yra polinkių įvairovė, bet nėra nugalėjimo. Tačiau tuose žmonėse, kurių ryšys su prigimtimi dar nenutrūkęs, egzistuoja ir polinkių įvairovė, ir nugalėjimas. Čia žodis „savo“ reiškia, kad išmintingo žmogaus prigimtis yra be trūkumų. Jis nėra prigimties valdomas; priešingai, prigimtis yra jo valdoma. Šakninis sėkla veiksmams, duodantiems vaisių, yra veikėjo pojūtis ir savanaudiškas motyvas. Išmintingas žmogus neturi nei veikėjo pojūčio, nei savanaudiško motyvo. Per jį vyksta tik veikla. Surišanti karma yra tai, kas vyksta, o ne paprasta veikla ar veiksmas. Todėl čia vartojamas žodis „veikia“. Jo polinkis yra toks grynas, kad net per jį vykstantys veiksmai yra aukščiausiai gryni ir yra ieškovų pavyzdys. Polinkis formuojasi pagal įspaudus iš praeitų ir dabartinio gimimų, įspaudus iš tėvų, dabartinę bendrystę, išsilavinimą, aplinką, studijas, garbinimą, kontempliaciją, veiksmą, sentimentą ir kt. Šis polinkis skiriasi visuose žmonėse, ir kiekvienas yra laisvas jį padaryti be trūkumų. Individualių polinkių įvairovė egzistuoja net tarp išmintingų žmonių. Sąmonėje įvairovės nėra, tačiau prigimtyje (polinkyje) egzistuoja natūrali įvairovė. Prigimtis iš esmės yra įvairialypė. Kaip, net toje pačioje rūšyje, yra subtilių skirtumų tarp mangomedžių ir kt., taip pat, net kai prigimtis (polinkis) yra gryna, tarp išmintingų žmonių yra prigimčių įvairovė. Išmintingo žmogaus polinkis yra grynas (atsietas nuo prisirišimo-priešiškumo); todėl jis nėra prigimties valdomas. Priešingai tam, nešvaraus polinkio (prisotinto prisirišimo-priešiškumo) žmonės atlieka veiksmus, priversti nugalėjimo, kurį patys sukūrė. „Ką tada gali nuveikti varžymasis?“ – Net tų, kurių polinkis yra aukščiausiai grynas ir puikus, veiksmai vyksta pagal jų prigimtį. Tada tų žmonių, kurių polinkis yra nešvarus (prisotintas prisirišimo-priešiškumo), veiksmai tikrai vyks pagal prigimtį. Šiuo klausimu jėga jiems nebus naudinga. Kiekvienas turės veikti pagal tai, koks yra jo polinkis. Jei polinkis nešvarus, jis įtrauks žmogų į nešvarius veiksmus; jei grynas – įtrauks į grynus veiksmus. Kai Arjuna taip pat nori prievarta atsisakyti savo pareigos reikalaujamo karo veiksmo, Viešpats jam sako, kad jo paties prigimtis jį prievarta įtrauks į mūšį – „Prigimtis tave privers“ (18.59); nes tavo polinkyje yra iš prigimties tekanti kšatrijos pareigų (kaip karas) atlikimo tėkmė. Todėl, surištas savo prigimties veiksmais, tu bejėgiškai kovosi, t.y. tavo jėga čia nepadės – „Tu veiksi bejėgiškai, net prieš savo valią“ (18.60). Kaip automobilis, važiuojantis šimto mylių per valandą greičiu, nevažiuos už savo nustatytos galios ribų, taip pat net per išmintingą žmogų neįvyks jokia veikla, priešinga jo grynai prigimčiai. Tų, kurių prigimtis nešvari, prigimtis yra kaip sugedęs automobilis. Yra du pagrindiniai sugedusio automobilio taisymo būdai: (1) Automobilio taisymas pačiam, ir (2) Automobilio siuntimas į gamyklą. Panašiai, yra du pagrindiniai nešvarios prigimties gryninimo būdai: (1) Veiksmų atlikimas be prisirišimo-priešiškumo (Gītā 3.34), ir (2) Prieglobsčio paėmimas pas Viešpatį (Gītā 18.62). Jei automobilis važiuoja gerai, mes ne jo valdomi; jei automobilis sugedęs, mes jo valdomi. Taip pat išmintingas žmogus dėl savo prigimties grynumo nėra prigimties valdomas, o nežinantis žmogus dėl savo prigimties nešvrumo yra prigimties valdomas. Žmogus, kurio intelektas vertina tik materialumą (pasaulietinį malonumą ir kaupimą), neišvengiamai kris, kad ir koks mokslininkas jis būtų. Bet žmogus, kurio intelektas nevertina materialumo ir kurio vienintelis tikslas yra Dievo realizacija, neišvengiamai kils, net jei jis nėra mokslininkas. Priežastis ta, kad visi jo sentimentai, mintys, veiksmai ir kt., tampa palankūs jo pakilimui, kai jo tikslas nėra malonumas ir kaupimas, o vien tik Aukščiausiosios Savasties pasiekimas. Todėl ieškovas pirmiausia turėtų padaryti Dievo pasiekimą savo tikslu, tada atlikti pareigos reikalaujamus veiksmus be prisirišimo-priešiškumo to tikslo įgyvendinimui. Lengvas būdas būti laisvam nuo prisirišimo-priešiškumo yra panaudoti gautą kūną ir kt. kitų tarnystėje, nelaikant jų savais ir sau, ir nieko nesitikėti mainais iš kitų. Kad nebūtų prigimties valdomas, ieškovas turėtų atlikti pareigos reikalaujamus veiksmus laikydamasis pavyzdžio. Gali būti du pavyzdžiai: (1) Viešpaties mokymas (principas), ir (2) Didžiųjų dvasių elgesys. Žmogaus, kuris veikia laikydamasis pavyzdžio, prigimtis tampa gryna, ir jis patiria visada pasiektą Aukščiausiąją Tiesą. Priešingai tam, žmogus, kuris veikia nesilaikydamas pavyzdžio, atlieka visus veiksmus su prisirišimu-priešiškumu, kas stiprina prisirišimą-priešiškumą ir veda į jo žlugimą – „žinok, kad jie yra pražuvę“ (Gītā 3.32). Kaip mes negalime sustabdyti upės tėkmės, bet galime ją nukreipti iškasę kanalą, taip pat mes negalime sustabdyti veiksmų tėkmės, bet galime pakeisti jos kryptį. Veiksmų atlikimas nesavanaudiškai, vien tik dėl kitų gerovės, yra veiksmų tėkmės nukreipimas. Veiksmų tėkmė nebus nukreipta atliekant net menkiausią veiksmą sau. Prasmė ta, kad atliekant veiksmus vien tik dėl kitų gerovės, veiksmų tėkmė pasisuka link pasaulio ir ieškovas tampa laisvas nuo karmos pančių. Kiekvienas žmogus gimsta su savo prigimtimi; todėl jis turi veikti pagal savo prigimtį. Taigi, Viešpats dabar sekančiame šlokoje paaiškina priemones prigimčiai gryninti.