**3.34** Kiekvienam jutimo organui (indrijai) jo atitinkamame objekte žmoguje įsitvirtina potraukis (rāga) ir priešiškumas (dveša), pagrįsti (jo suvokiamu) palankumu ir nepalankumu. Žmogus neturėtų leistis šių dviejų valdžion, nes jie iš tiesų yra priešai (trukdantys dvasiniam keliui).
**Komentaras:** Frazėje „kiekvienam jutimo organui jo atitinkamame objekte“ žodis „indrijasja“ (jutimo organo) vartojamas du kartus, norint nurodyti, kad potraukis ir priešiškumas yra aiškiai įsitvirtinę *kiekvienam* jutimo organui (klausa, lytėjimas, regėjimas, skonis, uoslė) *kiekviename* jo atitinkamame objekte (garsas, lytėjimas, forma, skonis, kvapas). Prasmė ta, kad žmogaus potraukis ir priešiškumas išlieka įsitvirtinę kiekviename kiekvieno jutimo organo objekte, remiantis palankumo ir nepalankumo samprata. Kai atsiranda palankumo jausmas jutimo objekto atžvilgiu, žmogus išvysto „potraukį“ (rāgą) tam objektui; kai atsiranda nepalankumo jausmas, jis išvysto „priešiškumą“ (dvešą) jam.
Iš tiesų, potraukis ir priešiškumas negyvena pačiuose objektuose. Jei jie ten gyventų, tas pats objektas būtų vienodai malonus ar nemalonus visiems. Tačiau taip nėra; pavyzdžiui, lietus malonus ūkininkui, bet nemalonus puodžiui. Net ir tam pačiam žmogui objektas ne visada yra malonus ar nemalonus; pavyzdžiui, vėsus oras vasarą jaučiamas gerai, bet žiemą – blogai. Taigi, visi objektai atrodo malonūs ar nemalonūs tik dėl paties žmogaus palankumo ar nepalankumo jausmo jiems. Kitaip tariant, žmogus, primetęs savo palankų ar nepalankų jausmą objektams, laiko juos gerais ar blogais ir taip išvysto potraukį ar priešiškumą. Todėl Viešpats nurodė, kad potraukis ir priešiškumas yra įsitvirtinę kiekviename kiekvieno jutimo organo objekte.
Tiesą sakant, potraukis ir priešiškumas gyvena prisiimtame „aš“ (ego, ahaṃ). Prisiimtas ryšys su kūnu vadinamas „aš“. Todėl kol išlieka prisiimtas ryšys su kūnu, potraukis ir priešiškumas gyvena jame, ir būtent šie potraukis ir priešiškumas suvokiami intelekte, mąstyme, jutimuose ir jų objektuose. Šios skyros 37–43 eilutėse Viešpats būtent šiuos potraukį ir priešiškumą pavadino vardais „geismas“ (kāma) ir „pyktis“ (krodha). Geismas ir pyktis yra potraukio ir priešiškumo grubios formos. Keturiasdešimtoje eilutėje nurodyta, kad šis „geismas“ gyvena jutimuose, mąstyme ir intelekte. Kadangi „geismas“ suvokiamas šiuose (jutimuose, mąstyme ir intelekte) lygiai kaip ir objektuose, Viešpats juos apibūdino kaip geismo buveinę. Lygiai kaip potraukis ir priešiškumas yra tik suvokiami objektuose, taip pat jie yra tik suvokiami jutimuose, mąstyme ir intelekte. Šie jutimai, mąstymas ir intelektas yra tik įrankiai (priemonės) veiksmui atlikti. Kur gi juose yra koks nors geismas-pykštis ar potraukis-priešiškumas? Be to, antrojo skyros penkiasdešimt devintoje eilutėje Viešpats sako, kad žmogui, kuris susilaiko nuo objektų suvokimo per jutimus, objektai nutrūksta, tačiau potraukis jiems, gyvenantis jo viduje, nenutrūksta. Šis potraukis nutrūksta tik išgyvenus Aukščiausiąjį Savąjį (Paramātmā).
Žodžiais „žmogus neturėtų leistis šių dviejų valdžion“ Viešpats patikina siekiančįjį (sādhaką), kad kai atsiranda potraukio-priešiškumo polinkis, jis niekada neturėtų nusiminti dėl priemonių (sādhana) ar tikslo (sādhya). Atvirkščiai, jis neturėtų imtis jokio veiksmo ar jo vengti, leisdamasis potraukio-priešiškumo polinkio valdžion. Įsitraukimas į veiksmus ar jų vengimas turėtų būti pagal šventraščius (Gītā 16.24). Jei siekiančiojo įsitraukimas į veiksmus ar jų vengimas yra pagrįstas potraukiu-priešiškumu, tai reiškia, kad siekiančiasis leidosi potraukio-priešiškumo valdžion. Įsitraukimas ar vengimas, paskatintas potraukio, sustiprina „potraukį“, o įsitraukimas ar vengimas, paskatintas priešiškumo, sustiprina „priešiškumą“. Dėl tokio potraukio-priešiškumo sustiprėjimo įvyksta vien tik žlugimas.
Kai siekiančiasis atsisako pasaulinių veiklų ir įsitraukia į atsidavimą (bhajana), daugelis palankių ir nepalenkių pasaulinių protinių įspaudų (sphuraṇā) pradeda kilti, sukeliant jam nerimą. Čia Viešpats tarsi patikina siekiančiąjį, kad šių įspaudų jis neturėtų nerimauti. Iš tiesų, šie įspaudai neturi tikros egzistencijos; nes jie kyla; ir yra principas, kad viskas, kas sukurta, yra sunaikinimui. Todėl, jei apmąstoma, įspaudai neateina, o greičiau išeina. Priežastis ta, kad būnant įsitraukusiam į pasaulines veiklas, dėl laiko trūkumo įspaudai lieka slopinami, o kai tik pasaulinių veiklų atsisakoma, atsiranda laisvo laiko, ir seni įspaudai pradeda pasireikšti šių protinių įspaudų pavidalu. Todėl siekiančiasis neturėtų išvystyti potraukio ar priešiškumo nei šiems palankiesiems ar nepalankiesiems įspaudams; atvirkščiai, jis pats turėtų išlikti nedalyvaujantis, atidžiai jų nekreipdamas dėmesio. Taip pat jis neturėtų išvystyti potraukio-priešiškumo objektams, žmonėms, temoms ir pan.
**Priemonės nugalėti potraukį-priešiškumą**
Atliekant veiksmus, leidžiantis potraukio-priešiškumo valdžion, potraukis-priešiškumas sustiprėja (tampa galingas) ir įgauna nešvarios prigimties (svabhāva) formą. Kai prigimtis tampa nešvara, žmogus lieka jos vergijoje. Veiksmai, atliekami tokios nešvaros prigimties įtakoje, žmogų suriša. Todėl neturėtų imtis jokio veiksmo ar jo vengti, leidžiantis potraukio-priešiškumo valdžion – ši priemonė nurodyta čia. Prieš tai Viešpats sakė, kad kas seka Mano mokymą, tas išsilaisvina iš veiksmo surišimo (Gītā 3.31). Taigi, atliekant veiksmus pagal Viešpaties mokymą, neleidžiantis potraukio-priešiškumo polinkio valdžion, potraukis-priešiškumas lengvai sunaikinamas. Prasmė ta, kad siekiančiasis turėtų visiškai atiduoti visus veiksmus ir save patį Viešpačiui, ir priimti, kad veiksmai yra ne man, o vien tik Viešpačiui; kūnas, jutimai, mąstymas, intelektas ir kt., per kuriuos veiksmai atliekami, taip pat priklauso vien tik Viešpačiui; ir aš taip pat priklausau vien tik Viešpačiui. Tada, atliekant pareigingus veiksmus be geismo, be savybiškumo jausmo ir be nerimo, potraukis-priešiškumas sunaikinamas. Taigi, reikėtų imtis ar vengti bet kokio veiksmo tik laikantis Viešpaties mokymo, t.y. principo, prieš save.
Visa kūryba yra Gamtos (Prakriti) darbas, o kūnas yra kūrybos dalis. Kol yra prisirišimas prie kūno, egzistuoja potraukis-priešiškumas, t.y. žmogus priima ar atmeta dalykus su mėgimu ar nemėgimu. Būtent šis mėgimas-nemėgimas yra subtili potraukio-priešiškumo forma. Įsitraukimas ar vengimas, paskatintas potraukio-priešiškumo, sustiprina potraukį-priešiškumą; tačiau imantis ar vengiant bet kokio veiksmo, laikantis šventraščių prieš save, potraukis-priešiškumas sunaikinamas. Priežastis ta, kad veikiant pagal šventraščius, nutrūksta savo paties mėgimo ir nemėgimo pirmenybė. Jei kas nežino šventraščių, tai jam yra didžiojo išminčiaus Vedavyāsos žodžiai: „O žmonės! Klausykitės Dharmos esmės ir išklausę, tvirtai laikykitės jos: 'Nedarykit kitiems to, kas jums patiems nemalonu.'“ (Padma Purāṇa, Sṛṣṭi 19.355-56). Net išsilaisvinę didieji dvasininkai gerbia tik šventraščių nurodymus. Todėl net kai jo tėvo ranka buvo matomai esanti piṇḍos aukojimo metu śrāddha ceremonijoje, Bhīṣma Pitāmaha aukojo piṇḍą ant kušos žolės pagal šventraščių nurodymą (Mahābhārata, Anuśāsana 84.15-20). Taigi, siekiančiasis turėtų atlikti visus veiksmus tik pagal šventraščių nurodymus.
Siekiančiesiems, norintiems sunaikinti potraukį-priešiškumą, veiksmų atlikime būtina šventraščio autoritetas. Tačiau didžiojo dvasininko, visiškai laisvo nuo potraukio-priešiškumo, širdis tampa tokia tyra ir be dėmės, kad Vedų esmė joje pasireiškia savaime, nesvarbu, ar jis išsilavinęs, ar ne. Kas kyla jo širdyje, yra pagal šventraščius (Pastaba P. 178). Dėl visiško potraukio-priešiškumo nebuvimo, šventraščių draudžiami veiksmai niekada nėra atliekami to didžiojo dvasininko. Jo prigimtis savaime tampa pagal šventraščius. Štai kodėl tokio didžiojo dvasininko elgesys ir žodžiai tampa pavyzdžiu kitiems žmonėms (Gītā 3.21). Todėl sekant to didžiojo dvasininko elgesiu ir žodžiais, siekiančiojo potraukis-priešiškumas taip pat sunaikinamas.
Kai kas mano, kad potraukis-priešiškumas yra vidinio instrumento (antaḥkaraṇa) prigimtinės savybės (dharma) ir todėl negali būti sunaikintos. Tačiau šis požiūris neatrodo logiškas. Iš tiesų, potraukis-priešiškumas yra vidinio instrumento atsitiktiniai pakitimai (vikāra), o ne prigimtinės savybės. Jei jie būtų prigimtinės savybės, tai kaskart, kai vidinis instrumentas yra budrus, potraukis-priešiškumas taip pat būtų esantis, t.y. jie būtų visada suvokiami. Tačiau jie nėra suvokiami visada, tik kartkartėmis. Siekiančiųjų patirtis yra ta, kad dėl dvasinės praktikos potraukis-priešiškumas palaipsniui mažėja. Tai, kas mažėja, yra sunaikinama. Tai taip pat įrodo, kad potraukis-priešiškumas nėra vidinio instrumento prigimtinės savybės. Viešpats pavadino potraukį-priešiškumą „protiniais“ (manogata): „Visi geismai, o Pārtha, kurie gyvena mąstyme“ (Gītā 2.55), t.y. jie ateina į mąstymą, jie negyvena nuolat. Be to, Viešpats pavadino potraukį-priešiškumą pakitimais (vikāra) (Gītā 13.6) ir nuolatinį mąstymo pusiausvyrą malonaus ir nemalonaus įgyjime pavadino priemone (sādhana) (Gītā 13.9). Jei potraukis-priešiškumas būtų vidinio instrumento prigimtinės savybės, ši pusiausvyros būsena negalėtų tapti priemone išvis. Savybė yra nuolatinė, o pakitimas yra laikinas, t.y. jis ateina ir išeina. Potraukis-priešiškumas ateina ir išeina vidiniame instrumente; todėl jie gali būti sunaikinti.
Gamta (nejautri, prakṛti) ir Sąmoningas Būtybė (jautri, puruṣa) yra skirtingi. Šių dviejų atskyrimas yra savaime aiškus. Sąmoningas Būtybė, nesuteikdama svarbos šiam atskyrimui, tapatina save su iš Gamtos gimusi kūnu ir laiko save lokalizuota. Šis nejautrio tapatinimas su jautriu vadinamas „aš“ (ahaṃ), ir būtent jame gyvena potraukis-priešiškumas. Prasmė ta, kad potraukis-priešiškumas gyvena egoiškume (ahaṃtā, aš-ybėje), o egoiškumas sustiprinamas potraukiu-priešiškumu. Būtent šie potraukis-priešiškumas suvokiami intelekte, dėl ko savo pačio nuomonės, pagrįstos principais ir pan., atrodo malonios, o kitų nuomonės – nemalonios. Tada šie potraukis-priešiškumas suvokiami mąstyme, dėl ko mąstymui palankūs dalykai atrodo malonūs, o nepalankūs – nemalonūs. Tada būtent šie potraukis-priešiškumas suvokiami jutimuose, dėl ko jutimams palankūs objektai atrodo malonūs, o nepalankūs – nemalonūs. Būtent šie potraukis-priešiškumas suvokiami jutimo objektuose (garsas, lytėjimas, forma, skonis, kvapas), remiantis savo pačio palankumo ir nepalankumo jausmu. Todėl, iširus egoiškumo mazgui (nejautrio ir jautrio tapatinimui), potraukis-priešiškumas yra visiškai išnaikinamas, nes potraukis-priešiškumas yra pagrįstas vien egoiškumu.
„Aš esu tarnas“; „Aš esu siekiančiasis“; „Aš esu atsidavėlis“ – potraukis-priešiškumas taip pat gyvena tame pačiame „aš“, kuriame gyvena šie tarnas, siekiančiasis ir atsidavėlis. Potraukis-priešiškumas gyvena nei vien nejautriame, nei vien jautriame, o prisiimtame ryšyje tarp nejautrio ir jautrio. Nors gyvendamas prisiimtame ryšyje tarp nejautrio ir jautrio, šie potraukis-priešiškumas gyvena pirmiausia nejautriame. Nejautrio ir jautrio tapatinime, nejautrio potraukis įvyksta pačioje nejautrioje dalyje, tačiau dėl tapatinimo atrodo, kad jis yra jautriame. Nejautrio potraukis yra rāga. Todėl kai siekiančiasis laiko patį kūną (nejautrį) savo prigimtimi, jis susiduria su sunkumu sunaikinti potraukį-priešiškumą. Tačiau laikydamas savo žvilgsnį ant savo jautrios prigimties, jis nesusiduria su sunkumu sunaikinti potraukį-priešiškumą. Priežastis ta, kad potraukis-priešiškumas nėra savaiminiai; atvirkščiai, jie yra sukurti iš ryšio su nejautriu (asat).
Jei yra „potraukis“ (rāga) geros draugijos (satsaṅga), atsidavimo, meditacijos ir pan. atžvilgiu, tai bus priešiškumas (dveša) pasaulio atžvilgiu; tačiau jei yra „meilė“ (prema), nebus priešiškumo pasaulio atžvilgiu, o bus abejingumas (nusigręžimas) nuo pasaulio (Pastaba P. 179). Potraukis vienam pasaulio objektui sukelia priešiškumą kitam objektui, tačiau meilė Dievui sukelia abejingumą (vairāgya) pasaulio atžvilgiu. Su abejingumu nutrūksta noras mėgautis malonumu iš pasaulio, ir atsiranda savaime pasaulio tarnavimas. Dėl to kartu su kūnu, jutimais, mąstymu ir intelektu, „aš“ taip pat savaime įsitraukia į pasaulio tarnavimą. Dėl to, nutrūkus ryšiui su „aš“ kartu su kūnu ir pan., jame gyvenantys potraukis-priešiškumas yra visiškai sunaikinami.
Žmogaus veiksmai yra pagrįsti arba prigimtimi (svabhāva), arba principu (siddhānta). Veiksmų atlikimas vien tik dėl dvasinės pažangos yra veiksmų atlikimas, pagrįstas principu. Prigimtis yra dviejų tipų: laisva nuo potraukio-priešiškumo (tyra) ir aprūpinta potraukiu-priešiškumu (nešvara). Prigimtis negali būti sunaikinta, tačiau ji tikrai gali būti padaryta tyra, t.y. laisva nuo potraukio-priešiškumo. Lygiai kaip Ganga išteka iš Gangotri; jei užtvanka būtų pastatyta tokio pat ar aukštesnio aukščio kaip Gangotri, Gangos srovė galėtų būti sustabdyta. Tačiau tai padaryti nėra lengva užduotis. Tačiau kasant kanalus iš Gangos, jos srovė gali būti nukreipta. Panašiai, natūralių veiksmų srovė negali būti sunaikinta, tačiau ji gali būti pakeista, t.y. ji gali būti padaryta laisva nuo potraukio-priešiškumo – tai yra Gītos gilus principas. Veiksmuose, paskatintuose potraukio-priešiškumo, įsitraukimas ir vengimas nėra tokie kliūtys, kokie yra patys potraukis-priešiškumas. Štai kodėl Viešpats pavadino tik tą, kuris atsisako potraukio-priešiškumo, tikruoju atsiskyrėliu (Gītā 18.10). Paprastai siekiančiojo dėmesys nukreipiamas ne į potraukį-priešiškumą, todėl jo įsitraukimas ir vengimas yra paskatinti potraukio-priešiškumo. Todėl, norint tapti laisvam nuo potraukio-priešiškumo, siekiančiasis turėtų atlikti visus veiksmus tik laikydamas principą prieš save. Tada jo prigimtis savaime taps pagal principą ir tyra.
Kai kyla protinis įspaudas, aprūpintas potraukiu-priešiškumu, veikimas pagal jį sustiprina potraukį-priešiškumą, o neveikiant pagal jį, bet veikiant pagal principą, potraukis-priešiškumas sunaikinamas.
Neturėtų būti potraukio-priešiškumo palankiems ir nepalenkiems protiniams įspaudams. Siekiančiasis turėtų, nepriimdamas proto kylančių įspaudų kaip savų, jokiu būdu su jais nesusieti, nei juos palaikydamas, nei priešindamasis.
Jei siekiančiasis pastebi save nesugebančiu pašalinti potraukio-priešiškumo, jis turėtų priglobtis prie visagalio, aukščiausio geradario, Viešpaties. Tada, dėl Viešpaties malonės, jo potraukis-priešiškumas yra pašalinamas (Gītā 7.14) ir įgyjama aukščiausia ramybė (Gītā 18.62). Laikyti, kad prisiimtas „aš“ kartu su kūnu, jutimais, mąstymu, intelektu, gyvybiniais orais ir visais pasaulio objektais – viskas priklauso vien tik Viešpačiui – tai pati yra priglaudimas prie Viešpaties. Tada, dėl Viešpaties malonės, reikėtų vien tik tarnauti Viešpaties žmonėms su Viešpaties duotomis medžiagomis ir nieko nesitikėti mainais. Ko nors tikėjimasis mainais palaiko ryšį su nejautriu. Savanaudiškai tarnauti pasauliui yra nepriekaištinga priemonė sunaikinti potraukį-priešiškumą. Ką kas turi, nuo grubaus, subtilaus ir priežastinio kūno iki prisiimto „aš“, turėtų būti panaudota vien tik pasaulio tarnavimui. Nes visi šie dalykai iš esmės nesiskiria nuo pasaulio. Laikyti juos atskirais nuo pasaulio (kaip savus) yra surišimas. Neturėtų imti veiksmų ir objektų malonumo per grubų kūną, apmąstymo malonumo per subtilų kūną ar stabilumo malonumo per priežastinį kūną. Iš tiesų, žmogaus kūnas visai ne savo pačio malonumui – „O kūne, nesigelek jutimo objektų vaisiaus.“ (Mānasa 7.44.1)
Kitas punktas: kūnas, jutimai, mąstymas, intelektas, objektai ir pan., per kuriuos atliekama tarnyba, yra visi pasaulio dalys. Kai pats pasaulis nėra mano, tai kaip jo dalis gali būti mano? Laikant šiuos kūną ir pan. savais, negalima atlikti tikros tarnybos; nes tai sukelia prisirišimą ir savanaudiškumą. Todėl šie dalykai turėtų būti laikomi priklausančiais tam, kam tarnaujama. Lygiai kaip atsidavėlis laiko objektus priklausančiais vien tik Viešpačiui ir juos aukoja Viešpačiui – „Kas priklauso Tau, o Govinda, aš aukoju vien tik Tau“ – taip pat karma-jogis laiko objektus priklausančiais vien tik pasauliui ir juos aukoja pasauliui.
**Gilus punktas dėl tarnybos**
Tik tas, kuris niekada nieko nesigelei sau, gali tarnauti. Noras turto ir pan. tarnybai iš tiesų yra noras; nes pats noras tarnauti sukelia norą turtui ir pan. Todėl, jei gaunama galimybė ir žmogus yra pajėgus, reikėtų atlikti tarnybą, tačiau neturėtų būti noro tarnauti.
Tapti laimingu dėl kito laiminimo; puoselėti mintį, „Žmonės tampa laimingi per mane“; norėti net šiek tiek pagarbos ar pagyrimo mainais už tarnybą, ir džiaugtis gavus pagarbą ar pagyrimą – tai iš tiesų yra mėgavimasis, o ne tarnyba. Nes tai paverčia tarnybą jutimų mėgavimusi, t.y. tarnyba tampa savo pačio malonumui. Jei net šiek tiek malonumo imama tarnaudamas, tas malonumas sukuria svarbumo jausmą turtui ir pan., kuris palaipsniui sukelia prisirišimą ir geismą.
Tas, kuris turi nuostatą, „Aš kažką duodu kam nors“, negali suvokti šio punkto, taip pat niekas negali jam lengvai paaiškinti, kad tarnyboje naudojami dalykai priklauso tam, kam tarnaujama. Jei mes duodame jo
★🔗
