**Bhagavadgitos (3.38) komentaro vertimas:**
> Kaip dūmai uždengia ugnį, veidrodis – dulkes, o embrioną – gimda, taip ir šią žinią (įžvalgą) uždengia tas troškimas.
**Komentaras:**
„Dhūmenāvriyate vahniḥ“ – Kaip ugnis lieka uždengta dūmų, taip ir žmogaus įžvalga lieka uždengta troškimo, t. y. ji neatsiskleidžia aiškiai.
Įžvalga pasireiškia intelekte. Intelektas yra trijų rūšių – sāttvikinis, rājasikinis ir tāmasikinis. Sāttvikiniame intelekte yra tikslus supratimas, ką reikia daryti ir ko nereikia daryti. Rājasikiniame intelekte nėra tikslaus žinojimo apie pareigą ir nepareigą. Tāmasikiniame intelekte viskas suvokiama priešingai (Gītā 18.30-32). Kai atsiranda troškimas, net sāttvikinis intelektas tampa uždengtas kaip ugnis dūmais; ką jau kalbėti apie rājasikinį ir tāmasikinį intelektus! Tik pasirodžius pasaulietiškam troškimui, dūmai atsiranda dvasiniame kelyje. Jei šioje būsenoje nesibūna atsargiems, troškimas dar labiau sustiprėja. O kai troškimas sustiprėja, tada dvasiniame kelyje viešpatauja viena tamsa. Troškimas į praeinamus, inertiškus daiktus atsiranda tik dėl to, kad juose suvokiamos tokios savybės kaip brangumas, didybė, malonumas, grožis ir ypatingumas. Būtent šis troškimas savo esme yra įžvalgos uždengėjas. Palyginti su kitais kūnais, įžvalga ypač ryški žmogaus kūne; tačiau dėl troškimo į inertiškus daiktus ta įžvalga neveikia. Tik atsiradus troškimui, įžvalga nublunka. Kaip ugnis, net ir būdama uždengta dūmų, vis tiek gali veikti, taip pat, jei sādhaka (dvasinis praktikas) tampa budrus tuo momentu, kai atsiranda troškimas, jo įžvalga gali veikti. Paprastas būdas sunaikinti troškimą pirmajame etape yra toks: kai tik atsiranda troškimas, sādhaka turėtų susimąstyti, kad daiktas, kurio mes trokštame, nebus su mumis amžinai. To daikto anksčiau su mumis nebuvo, nebus ir vėliau, o net ir dabar, tarp mūsų ir to daikto yra nuolatinis atskyrimas. Taip susimąstant, troškimas nutrūksta.
„Yathādarśo malena cha“ – Kaip tada, kai veidrodis yra uždengtas nešvarumų, atspindys nustoja būti matomas, taip pat, kai troškimo jėga sustiprėja, pranyksta žinojimas, kad „aš esu sādhaka; tai yra mano pareiga, o tai – nepareiga“. Kai praeinamų daiktų svarba viduje tampa pernelyg didelė, žmogus pradeda trokšti tik tų pačių daiktų vartojimo ir kaupimo. Didėjant šiam troškimui, didėja ir žmogaus žlugimas. Iš tiesų, svarba slypi ne daikte, o veikiau tinkamame jo naudojime. Pinigai, žinios, jėga ir pan. patys savaime nėra svarbos objektai; svarbus yra tik tinkamas jų naudojimas – kai šis supratimas užaušta, troškimas į juos nutrūksta; nes mes esame atsakingi už tinkamą naudojimą tik tų daiktų, kurie yra mūsų žinioje. Būtent tie daiktai yra skirti tinkamam naudojimui, tai kam trokšti daugiau? Juk vien troškimu daiktai neįgyjami. Mažėjant pasaulinių daiktų svarbai, sādhakos viduje didės Aukščiausiojo Savimi (Paramātmā) svarba. Kai pasaulinių daiktų svarba bus visiškai sunaikinta, įvyks Aukščiausiojo Savimi patirtis ir troškimas bus visiškai sunaikintas.
„Yatholbenāvṛito garbhaḥ“ – Kai ant veidrodžia patenka nešvarumų, savo veidas jame nematomas, tačiau žinojimas, kad „tai yra veidrodis“, tikrai išlieka. Tačiau kaip embrionas, uždengtas gimdos, negali būti atskirtas, ar tai berniukas, ar mergaitė, taip pat, trečiajame troškimo etape, žmogus negali atskirti pareigos ir nepareigos, t. y. įžvalga tampa visiškai uždengta. Kai įžvalga yra uždengta, troškimo jėga sustiprėja. Kai troškimas yra sutrukdytas, atsiranda pyktis. Tada iš jo atsiranda apmulkinimas (moha). Iš apmulkinimo, intelektas sunaikinamas. Kai intelektas sunaikinamas, žmogus nebeatlieka veiksmų, kuriuos reikėtų atlikti, ir pradeda atlikti veiksmus, kurių atlikti nereikėtų – kaip melas, apgaulė, nesąžiningumas, neteisybė, nuodėmė, priespauda ir pan. Viešpats (Šrī Krišna) net nenori tokius žmones vadinti „žmonėmis“. Todėl šešioliktajame skyriuje, kur tokie žmonės aprašomi, Viešpats (nuo aštunto iki aštuoniolikto šlokos) nenaudojo nė vieno žodžio, reiškiančio „žmogus“. Netgi tuos, trokštančius dangiškų malonumų, Viešpats pavadino „kāmātmānaḥ“ (Gītā 2.43); nes tokie žmonės iš tiesų yra pats troškimo pavidalas. Visiškai tapę vienu su troškimu, jie įsitikinę, kad nėra nieko didesnio už pasaulietinį malonumą (Gītā 16.11). Nors šiame trečiajame troškimo etape žmogaus regėjimas nesisuka link tikrojo tikslo (Aukščiausiojo Savimi įgijimo), vis dėlto dėl kai kurių praeities įspaudų, arba dėl dabartinės geros draugijos, ar dėl kitos priežasties, jei atsiranda pabudimas link jo tikslo, jo gerovė taip pat yra įmanoma.
„Tathā tenedamāvṛitam“ – Šioje šlokoje Viešpats pateikė tris analogijas dėl vieno troškimo uždengtos įžvalgos. Todėl minėtų žodžių prasmė yra ta, kad būtent dėl vieno troškimo uždengtos įžvalgos pasireiškia visi trys troškimo etapai. Kai atsiranda troškimas, šie trys etapai įvyksta kiekvieno žmogaus širdyje. Tačiau tie, kurie troškimą laiko pačia laimės priežastimi, į jį įsikliauna ir nelaiko jo kaip ko nors, ko reikia atsisakyti, jie net neatpažįsta troškimo. Tačiau vyrai, susidomėję aukščiausiuoju tikslu ir atliekantys sādhaną (dvasinę praktiką), atpažįsta šį troškimą. Tas, kuris atpažįsta troškimą, gali jį ir sunaikinti. Viešpats aprašė tris troškimo etapus šioje šlokoje vien tik su tikslu jį sunaikinti, o nurodymus tam Jis pateikė toliau keturiasdešimt pirmoje ir keturiasdešimt trečioje šlokose. Iš tiesų, po troškimo atsiradimo, jo didėjimo procesas vyksta tokiu greičiu, kad nors minėtiems trims jo etapams apibūdinti reikia laiko, troškimo didėjimui laiko nereikia. Kai troškimas didėja, prasideda viena nelaimių virtinė. Visos nuodėmės, sielvartas, kančia ir pan. sukeliami vien troškimo. Todėl žmogus turėtų, išlaikydamas savo įžvalgą budrią, visai neleisti troškimui atsirasti. Jei troškimas vis dėlto atsiranda, jis turėtų jį sunaikinti dar pirmame ar antrame etape. Jis niekada neturėtų leisti jam pasiekti trečiojo etapo.
**Ypatingas punktas:** Dūmų matomumas įrodo, kad ten yra ugnis; jei ten ugnies nebūtų, iš kur atsirastų dūmai? Todėl kaip žinojimas apie ugnies egzistavimą išlieka net uždengtai dūmų, žinojimas apie veidrodžio egzistavimą išlieka net uždengtam nešvarumų, ir žinojimas apie embriono egzistavimą išlieka net uždengtam gimdos, taip pat, net uždengtas troškimu, įžvalga (žinojimas apie pareigą ir nepareigą) išlieka kiekvienam, tačiau dėl troškimo ji nėra panaudojama.
Pagal šastras (šventraščius), trys trūkumai yra kliūtys įgyjant Aukščiausiąjį Savimį – nešvarumas (mala), išsiblaškymas (vikṣepa) ir uždengimas (āvaraṇa). Šie trūkumai kyla iš bendravimo su nerealia (pasauliu). Bendravimas su nerealiu įvyksta per troškimą. Todėl šakninis trūkumas yra vien troškimas. Kai troškimas yra visiškai sunaikintas, įvyksta atsiribojimas nuo nerealaus. Kai įvyksta atsiribojimas nuo nerealaus, visi trūkumai pašalinami ir įžvalga tampa akivaizdi.
Pagrindinė kliūtis įgyjant Aukščiausiąjį Savimį yra – žinant, kad pasaulietiniai daiktai yra praeinami, vis dėlto suteikti jiems svarbą. Kol viduje išlieka praeinamų daiktų svarba ir jie atrodo tikri, gražūs ir malonūs, tol išlieka šie trys trūkumai – nešvarumas, išsiblaškymas ir uždengimas. Tarp šių trijų, proto trūkumas laikomas didžiausia kliūtimi. Pagrindinė nešvarumo (nuodėmės) trūkumo priežastis yra vien troškimas; nes visos nuodėmės įvyksta dėl troškimo. Tą akimirką, kai sādhaka tvirtai nusprendžia, kad „aš daugiau nedarysiu nuodėmės“, tą pačią akimirką nukertama visų trūkumų šaknis ir nešvarumo trūkumas pradeda būti šalinamas. Tapus visiškai be troškimo, nešvarumo trūkumas yra visiškai sunaikinamas.
Šrīmad Bhagavatoje Viešpats nurodė gerovės priemonę trokštančiems žmonėms kaip Karmajogą (be troškimo veiksmą) – „karmayogastu kāminām“ (11.20.7). Todėl trokštantys žmonės neturėtų nusiminti dėl savo gerovės; nes tas, kuriam atsirado troškimas, jis vienas taps be troškimo. Per Karmajogą troškimo sunaikinimas įvyksta lengvai. Jei atliekant net pačius mažiausius ar didžiausius pasaulietinius ar dvasinius veiksmus, yra budrumas kaip „Kodėl aš tai darau ir kaip aš tai darau?“, tada įvyksta tikslo pabudimas. Nuolat laikant regėjimą nukreiptą į tikslą, nelaimingi veiksmai neįvyksta, o atliekant net laimingus veiksmus atsisakant prisirišimo ir troškimo rezultatų, įgyjama be troškimo patirtis ir pasiekiama žmogaus gerovė.
★🔗
