Jausmai yra laikomi pranašesniais už kūną; protas pranašesnis už jausmus, intelektas pranašesnis už protą, o tas, kuris pranašesnis net už intelektą, yra Savastis.

Jie sako, jog jusys yra pranašesnės (už grubų kūną). Pranašesnis už jusis yra protas, o pranašesnis net už protą yra intelektas. Tai, kas yra pranašesnis net už intelektą, yra (aistra). Taigi, galingaranki, žinodamas tą, kas yra pranašesnis už intelektą – (aistrą) – ir pavergęs savimi save pačią, nužudyk šį priešą aistros pavidalu, kurį sunku nugalėti. **3.42** Jusys yra vadinamos pranašesnėmis už kūną ar jusų objektus. Prasmė ta, kad per jusis objektai yra pažįstami, tačiau per objektus jusys nėra pažįstamos. Jusys gali egzistuoti be objektų, tačiau be jusų objektų egzistavimas negali būti nustatytas. Objektai neteka galios apšviesti jusis; atvirkščiai, jusys apšviečia objektus. Jusys išlieka tos pačios, tačiau objektai nuolat kinta. Jusys yra apimančios, o objektai yra apimami, t. y. objektai patenka į jusų aprėptį, tačiau jusys nepatenka į objektų aprėptį. Palyginti su objektais, jusys yra subtilesnės. Todėl, palyginti su objektais, jusys yra pranašesnės, stipresnės, apšviečiančios, apimančios ir subtilesnės. Pranašesnis už jusis yra protas. Jusys nepažįsta proto, tačiau protas pažįsta visas jusis. Tarp jusų kiekviena jutimo organas pažįsta tik savo objektą, o ne kitų jutimo organų objektus. Pavyzdžiui, ausys pažįsta tik garsą, o ne lietimą, formą, skonį ar kvapą. Oda pažįsta tik lietimą, o ne garsą, formą, skonį ar kvapą. Akys pažįsta tik formą, o ne garsą, lietimą, skonį ar kvapą. Liežuvis pažįsta tik skonį, o ne garsą, lietimą, formą ar kvapą. O nosis pažįsta tik kvapą, o ne garsą, lietimą, formą ar skonį. Tačiau protas pažįsta penkis jutimo organus ir jų objektus. Todėl protas, palyginti su jusimis, yra pranašesnis, stipresnis, apšviečiantis, apimantis ir subtilesnis. Pranašesnis net už protą yra intelektas. Protas nepažįsta intelekto, tačiau intelektas pažįsta protą. Intelektas pažįsta proto būseną – ar jis ramus, ar sujaudintas, tinkamas ar netinkamas ir t. t. Jis taip pat žino, ar jusys funkcionuoja tinkamai, ar ne. Prasmė ta, kad intelektas pažįsta protą ir jo mintis, taip pat jusis ir jų objektus. Todėl intelektas yra pranašesnis (stipresnis, apšviečiantis, apimantis ir subtilesnis) net už protą, kuris yra pranašesnis už jusis. Tačiau tai, kas yra pranašesnis net už intelektą, yra Jis (aistra). Intelektas yra įrankis, o „aš“ yra veikėjas. Įrankis yra priklausomas, tačiau veikėjas yra nepriklausomas. Tame „aš“ inertinis elementas yra vieta, kurioje gyvena aistra. Dėl tapatėjimo su inertiniu elementu ta aistra atrodo esanti sąmoningoje savyje. Iš tikrųjų aistra gyvena „aš“-yje, nes būtent „aš“ trokšta malonumų ir tampa malonumo bei skausmo patirėja. Tarp trijų – patirėjo, patirties ir patirties objekto – yra homogeniškumas (esminis vienumas). Be šio homogeniškumo, patirėje negali būti jokios aistros ar potraukio objektui. Aukščiausiame apšvietėjuje (grynoje sąmonėje), kuris apšviečia patirėjo būseną ir kurio šviesoje nustatomas patirėjo, patirties ir patirties objekto egzistavimas, nėra jokios aistros. Viskas iki „aš“ yra prigimties dalis. Net už tą „aš“ yra tiesioginė Aukščiausiosios Savasties dalis, kuri yra visų šių – kūno, jusų, proto, intelekto ir „aš“ – atrama, pagrindas, priežastis ir skatinėja, ir yra pranašesnė, stipresnė, apšviečianti, apimanti ir subtilesnė. Tik inertinis elementas (prigimties) virsta malonumu ir skausmu, t. y. malonumo ir skausmo modifikacijos vyksta tik inerte. Sąmonėje nėra modifikacijų; atvirkščiai, sąmonė yra modifikacijų pažinėja. Tačiau dėl tapatėjimo su inertiniu, sąmonė pati tampa malonumo ir skausmo patirėja, t. y. sąmonė pati tampa laiminga ar liūdna. Laimė ir liūdesys negali priklausyti vien inertiniam. Prasmė ta, kad tapatėdama su inertiniu elementu „aš“-yje, sąmonė taip pat priima save kaip „aš esu patirėjas“. Suvokus Aukščiausiąją Savastį, malonumo skonis nutrūksta – „Pamatęs Aukščiausiąjį, net ir šis skonis nutrūksta“ (Gita 2.59). Čia žodis „šis“ reiškia tą „aš“, kuris tapo patirėju, o žodis „Aukščiausiasis“ reiškia tą Aukščiausiąją Savastį, kuri yra nepririšta prie patirėjo būsenos. Per To žinojimą skonis, t. y. aistra, nutrūksta. Priežastis ta, kad aistra kyla tik dėl laimės, o esminė prigimtis yra pati gimtosios laimės masė. Todėl, suvokus Aukščiausiąją Savastį, aistra (laimės troškimas, kylantis iš susijungimo) yra sunaikinama amžinai ir visiškai. Esminis punktas: Grubus kūnas yra objektas; jusys yra išoriniai įrankiai; o protas-intelektas yra vidiniai įrankiai. Jusys yra pranašesnės (stipresnės, apšviečiančios, apimančios ir subtilesnės) už grubų kūną, o intelektas yra pranašesnis už jusis. Pranašesnis net už intelektą yra „aš“, kuris yra veikėjas. Tame „aš“ (veikėjuje) gyvena aistra, t. y. pasaulietinė aistra. Savo paties egzistavimas (būtiškumas), t. y. savo esminė prigimtis, yra sąmonė, nepakitusi ir Būties-Sąmonės-Laimės prigimties. Kai ji tapatėja su inertiniu (prigimties gimtu kūnu), tada atsiranda „aš“ ir esminė prigimtis tampa veikėja. Taigi, veikėje yra vienas inertinis elementas ir vienas sąmoningas elementas. Pirminė trauka pasaulio link yra dėl inertinio elemento, o pirminė trauka Aukščiausiosios Savasties link yra dėl sąmoningo elemento (Pastaba p. 201). Prasmė ta, kad dėl inertinio elemento vyravimo jame išlieka pasaulietinės (priklausančios pasaulio) aistros, o dėl sąmoningo elemento vyravimo išlieka dvasinė (priklausanti Aukščiausiosiai Savastiai) aistra. Inertinis elementas yra mirtingas; todėl pasaulietinės aistros yra mirtingos. Sąmoningas elementas yra amžinas; todėl dvasinė aistra yra įvykdoma. Taigi, yra pasaulietinių aistrų (geismų) nutrūkimas ir dvasinės aistros (aistros išsilaisvinimui iš pasaulio, smalsumo Savižinojimui ir ilgesio dieviškajai meilei) įvykdymas. Pasaulietinės aistros gali kilti, bet negali išsilaikyti. Tačiau dvasinė aistra gali būti slopinama, bet negali būti sunaikinta. Priežastis ta, kad pasaulietinės aistros yra nerealios, o dvasinė aistra yra reali. Todėl ieškotojas neturėtų nei tikėtis pasaulietinių aistrų įvykdymo, nei nusiminti dėl dvasinės aistros įvykdymo. Iš esmės, šaknyje yra tik viena aistra, kuri yra dėl savo paties visumos, Aukščiausiosios Savasties. Tačiau dėl ryšio su inertiniu, ši aistra pasidalija į dvi, ir žmogus, norėdamas įvykdyti savo realią aistrą per kintantį inertinį (pasaulį), pradeda geisti inertinių objektų, kas yra jo klaida. Priežastis ta, kad pasaulietinės aistros yra svetima pareiga (para-dharma), o dvasinė aistra yra savo paties pareiga (sva-dharma). Tačiau kadangi tiek pasaulietinės, tiek dvasinės aistros išlieka ieškotoje, kyla konfliktas. Dėl šio konflikto, garbinimo, meditacijos, šventos bendrystės ir pan. metu, ieškotoje išlieka pabudusi dvasinė aistra, tačiau kitais laiko momentais jo dvasinė aistra yra slopinama ir kyla pasaulietinės (malonumų ir kaupimo) aistros. Kol pasaulietinės aistros išlieka, tvirtas sprendimas praktikuoti dvasines disciplinas negali išsilaikyti pastovus ieškotoje. Be dvasinės aistros pabudimo, ieškotojo pažanga nevyksta. Kai ieškotojas turi tvirtą vienintelį tikslą pasiekti Dievą, tada šis konfliktas yra sunaikinamas ir ieškotoje išlieka tik viena vyraujanti dvasinė aistra. Kai išlieka tik viena vyraujanti dvasinė aistra, ieškotojas lengvai pasiekia Dievą (Gita 5.3). Todėl ieškotojui labai būtina pašalinti konfliktą tarp pasaulietinės ir dvasinės aistros. Grynoje esminėje prigimtyje automatiškai yra trauka ar polinkis į savo paties visumą, Aukščiausiąją Savastį, kas vadinama meile. Kai ji priima ryšį su pasauliu, tada ta meilė yra slopinama ir atsiranda aistra. Kol aistra išlieka, meilė nėra pabudusi. Kol meilė nėra pabudusi, aistra nėra visiškai sunaikinta. Dėl inertinio elemento vyravimo, jame gyvena pasaulietinių malonumų aistra (geismas); dėl sąmoningo elemento vyravimo, jame taip pat gyvena aistra Aukščiausiajai Savastiai. Todėl iš tikrųjų aistra gyvena tik inertiniame elemente, bet ir tai tik dėl jo ryšio su sąmone. Kai tik ryšys su sąmone nutrūksta, aistra yra sunaikinama. Prasmė ta, kad kai sąmonė pati nutraukia savo ryšį su inertiniu per save pačią, „aš“, kuris yra sąmonės tapatėjimas su inertiniu, yra sunaikinamas, o su „aš“ sunaikinimu, aistra yra sunaikinama. Stiprus argumentas, kad aistra gyvena inertiniame „aš“ elemente, yra toks: Be esminio (elementaraus) vienumo tarp šių trijų – pasaulio, atrodančio kaip matomas, jusų, kurios jį mato, intelekto ir paties matančiojo, patirėjo – negali būti jokios patirėjo traukos į patirties objektą. Priežastis ta, kad trauka vyksta tik homogeniškume, o ne heterogeniškume. Pavyzdžiui, akys traukiamos tik į formą, o ne į garsą. Tai taikoma visoms jusims. Intelektas taip pat traukiamas tik į supratimo objektą (diskriminaciją ir refleksiją), o ne į tokius objektus kaip garsas ir t. t. (Jei taip yra, tai tik imdamas jusis kartu). Panašiai, Savastis turi esminį vienumą su Aukščiausiąja Savastimi; todėl Savastis turi trauką į Aukščiausiąją Savastį. Šis esminis vienumas yra patiriamas tik visiškai atsisakius inertinio elemento, t. y. visiškai nutraukus priimtą ryšį su inertiniu. Jį patyrus, meilė pabunda. Meilėje nelieka net inertiškumo (nerealumo) pėdsako, t. y. yra absoliutus inertiškumo nebuvimas. Labai subtili priežasties kūno (Mahat-tattvos, kosminio intelekto), prigimties pasekmės dalis, yra inertinis „aš“ elementas. Aistra gyvena tik šiame priežasties kūne. Dėl tapatėjimo su priežasties kūnu, aistra atrodo esanti Savastyje. Nutrūkus tapatėjimui, žmogus patiria savo pačios gryną esminę prigimtį, kurioje nėra net aistros pėdsako. Patyrus esminę prigimtį, aistra yra visiškai išnaikinta. Taigi, žinant tą, kas yra pranašesnis už intelektą. Pirma, buvo pasakyta, kad jusys yra pranašesnės už kūną, protas yra pranašesnis už jusis, intelektas yra pranašesnis už protą, o aistra yra pranašesnė už intelektą. Dabar, minint žinoti tą, kas yra pranašesnis už intelektą aukščiau nurodytais žingsniais, yra ta, kad ši aistra gyvena „aš“-yje. Savo realioje esminėje prigimtyje nėra aistros. Jei aistra būtų esminėje prigimtyje, ji niekada nebūtų sunaikinama. Aistra kyla tik tapatėjant su mirtinguoju inertiniu. Net tapatėjime aistra gyvena tik inerte, tačiau atrodo esanti esminėje prigimtyje. Todėl žinant šią aistrą, kuri gyvena už intelekto ribų, žmogus turėtų ją sunaikinti. Pavergiant savimi save pačią. Priemonė nužudyti aistrą, gyvenančią „aš“-yje, kuri yra už intelekto ribų, yra: pavergti savimi save pačią, t. y. išlaikyti savo ryšį tik su savo pačios gryna esmine prigimtimi arba su savo visuma, Dievu, kuris yra realus. Ta pati mintis išreikšta šeštajame skyriuje, penktame šlokoje, žodžiais „pakelk save pačią savimi“ ir šeštame šlokoje žodžiais „tuo, kuriuo savastis yra pavergta savimi“. Esminė prigimtis (Savastis) yra tiesioginė Aukščiausiosios Savasties dalis, o kūnas, jusys, protas ir intelektas yra pasaulio dalys. Kai esminė prigimtis nusigręžia nuo savo visumos, Aukščiausiosios Savasties, ir nukreipia veidą į prigimtį (pasaulį), tada joje kyla aistros. Aistros kyla iš trūkumo jausmo, o trūkumas kyla iš ryšio su pasauliu, nes pasaulis yra trūkumo prigimties – „Nerealiojo nėra būtis“ (Gita 2.16). Kai tik ryšys su pasauliu nutrūksta, aistros yra sunaikinamos, nes esminėje prigimtyje nėra trūkumo – „Realiojo nėra nebūtis“ (Gita 2.16). Net nusigręžus nuo Aukščiausiosios Savasties ir priėmus ryšį su pasauliu, individualios sielos reali aistra (poreikis ar alkis) yra tik pasiekti savo visumą, Aukščiausiąją Savastį. „Kad aš visada gyvenčiau, kad aš viską žinočiau, kad aš amžinai būčiau laimingas“ pavidalu, ji iš tikrųjų trokšta tik Aukščiausiosios Savasties, Būties-Sąmonės-Laimės prigimties. Tačiau dėl priimto ryšio su pasauliu, ji klaidingai nori įvykdyti šias aistras per patį pasaulį – tai yra aistra. Ši aistra niekada negali būti įvykdyta. Todėl ši aistra turi būti sunaikinta. Tas, kuris save prisijungė prie pasaulio, gali ir atsijungti. Todėl Viešpats įsakė patiems nutraukti savo ryšį su pasauliu ir nužudyti aistrą. Pavergiant savimi save pačią, nėra praktikos, nes praktika vyksta tik su pasaulio (kūno, jusų, proto ir intelekto) pagalba. Todėl praktikoje tenka pasitelkti ryšio su pasauliu pagalbą. Iš tikrųjų įsitvirtinimas savo pačios esminėje prigimtyje arba Aukščiausiosios Savasties pasiekimas nevyksta su pasaulio pagalba; atvirkščiai, tai vyksta pačiai, atsisakius (nutraukus ryšį) pasaulio. Esminis punktas: Kai sąmonė priima ryšį su inertiniu, tada joje yra aistra pasaulio (malonumo) link, taip pat ir Aukščiausiosios Savasties link. Priėmus ryšį su inertiniu, klaida, kuri nutinka individualiai sielai, yra ta, kad ji pradeda geisti pasaulietinių objektų, norėdama įvykdyti aistrą, ilgesį Aukščiausiajai Savastiai, Būties-Sąmonės-Laimės prigimties, per patį pasaulį. Dėl to abi šios aistros (be Savižinojimo) niekada nenutrūksta. Norint pažinti pasaulį, būtinas atskyrimas, o norint pažinti Aukščiausiąją Savastį, būtinas vienumas su Aukščiausiąja Savastimi, nes iš tikrųjų Savastis yra skirtinga nuo pasaulio ir nesiskirianti nuo Aukščiausiosios Savasties. Tačiau geisdama pasaulio, Savastis priima savo paties nesiskirtį ar artumą su pasauliu, kas niekada nėra įmanoma; o geisdama Aukščiausiosios Savasties, Savastis priima savo paties skirtumą ar atstumą (nusigręžimą) nuo Aukščiausiosios Savasties, bet tam taip pat nėra galimybės. Tačiau norint sunaikinti pasaulietines aistras, turėti dvasinę aistrą yra labai naudinga. Jei dvasinė aistra tampa intensyvi, tada pasaulietinės aistros automatiškai nutrūksta. Visiškai nutrūkus pasaulietinėms aistroms, dvasinė aistra yra įvykdoma, t. y. patiriama visada pasiekta Aukščiausioji Savastis (Pastaba p. 203.1). Priežastis ta, kad iš tikrųjų Dievas yra visada ir visur esantis, tačiau dėl pasaulietinių aistrų buvimo, Jis nėra patiriamas. Nužudyk priešą, galingaranki, aistros pavidalu, kurį sunku nugalėti. „Galingarankis“ reiškia tą, kuris turi dideles ir stiprias rankas, t. y. didvyris. Vadindamas Arjuną „galingarankiu“, t. y. didvyriu, Viešpats nurodo, kad tu esi pajėgus pavergti šį priešą aistros pavidalu. Išlaikant ryšį su pasauliu, labai sunku sunaikinti aistrą. Ši aistra, apimdama net didžiųjų diskriminaciją, nukreipia juos nuo pareigos, sukeliant jų žlugimą. Todėl Viešpats pavadino ją sunkiai nugalimu priešu. Pavadinus aistrą sunkiai nugalimu priešu, ketinimas yra būti atidesniam dėl jos, o ne nusiminti, manydamas ją nenugalima. Bet kurios vienos aistros atsiradimas, įvykdymas, neįvykdymas ir nutrūkimas vyksta; todėl paprastos aistros yra veikiamos atsiradimo ir sunaikinimo. Tačiau Savastis egzistuoja nuolat ir žino aistrų atsiradimą ir sunaikinimą. Todėl ji gali lengvai nutraukti savo ryšį su aistromis, nes iš tikrųjų ryšio nėra. Taigi, ieškotojas niekada neturėtų bijoti aistrų. Jei ieškotojas turi tvirtą tikslą savo pačios labui (Pastaba p. 203.2), tada jis gali lengvai nužudyti aistrą. Aistrų atsisakyme arba Dievo pasiekime visi yra nepriklausomai teisėti, kvalifikuoti ir pajėgūs. Tačiau aistrų įvykdyme niekas nėra nepriklausomai teisėtas, kvalifikuotas ar pajėgus. Priežastis ta, kad aistra niekada nebus įvykdyta. Dievas davė žmogaus kūną tik Jo pasiekimui. Todėl atsisakyti aistros nėra sunku. Tai atrodo sunku tik dėl suteikiamo svarbos pasaulietiniams malonumo objektams. Norint išnaikinti laimės (palankių sąlygų) aistrą, Viešpats laiku siunčia liūdesį (nepalankias sąlygas), kad žmogus negeistų laimės; jei geisi, teks gauti liūdesį. Žmogus, geisdamas pasaulietinių objektų, niekada negali pabėgti nuo liūdesio – tai yra taisyklė, nes malonumai, kylantys iš kontakto, iš tikrųjų yra liūdesio priežastis (Gita 5.22). Savastyje (esminėje prigimtyje) yra begalinė jėga. Pasiekdama savo egzistavimą ir jėgą, intelektas, protas ir jusys tampa egzistuojančios ir stiprios. Tačiau dėl ryšio su inertiniu prisijungimo, ji pamiršta savo pačios jėgą ir laiko save pavaldžia intelektui, protui ir jusims. Todėl norint nužudyti priešą aistros pavidalu, pažinti save ir atpažinti savo pačios jėgą yra labai būtina. Aistra atsiranda dėl ryšio su inertiniu ir yra tik inerte. Dėl tapatėjimo, ji atrodo esanti Savastyje. Jei nėra ryšio su inertiniu, aistros visai nėra. Todėl čia ketinimas nužudyti aistrą iš tikrųjų yra nurodyti visišką aistros nebuvimą. Priešingai, jei žmogus priima aistros, t. y. geismo, egzistavimą ir bando ją sunaikinti, tada aistros sunaikinimas yra sunkus. Priežastis ta, kad iš tikrųjų aistra neturi savarankiško egzistavimo. Aistra atsiranda, o tai, kas atsiranda, bus sunaikinta – tai yra taisyklė. Jei žmogus neugdys šios aistros, tada ankstesnės aistros automatiškai bus sunaikintos. Todėl aistros sunaikinimo prasmė yra: neugdyti naujos aistros. Tik laikant pasaulietinius objektus, tokius kaip kūnas ir t. t., kaip „aš“, „mano“ ir „man“, žmogus patiria trūkumo jausmą savyje, tačiau žmogus klaidingai nori įvykdyti tą trūkumą taip pat per pasaulietinius objektus. Todėl jis geidžia tų objektų. Tačiau iš tikrųjų iki šiol niekieno trūkumas niekada nebuvo įvykdytas pasaulietiniais objektais, nei gali būti kada nors. Priežastis ta, kad Savastis yra nemirtinga, o objektai yra mirtingi. Nors Savastis yra nemirtinga, geisdama mirtingojo, nieko neįgyja, ir jokio nuostolio taip pat nelieka.