Taip, pažinęs Ašį, kuri yra aukštesnė už intelektą, ir sutvardęs save pačiu Savimi, o galiarankis Arjuna, nužudyk šį priešą, turintį troškimo pavidalą, kurį sunku įveikti.

Sakoma, jog jusų pojūčiai yra pranašesni (už grubų kūną) – puikumesni, galingesni, šviesesni, apimtesni ir subtilesni. Pranašesnis už pojūčius yra protas; pranašesnis net už protą yra intelektas; o tas, kuris yra pranašesnis net už intelektą, yra (aistra). Taip, O ginkluotasis galiūne, žinodamas tą, kas yra pranašesnė už intelektą – (aistrą) – ir pavergęs savo pačio savimi, nužudyk šį priešą, pasireiškiančį aistros pavidalu, kurį sunku įveikti. **Komentaras:** Sakoma, kad jusų pojūčiai yra pranašesni už kūną ar jusų objektus. Prasmė ta, kad per pojūčius objektai yra pažįstami, tačiau per objektus pojūčiai nėra pažįstami. Pojūčiai egzistuoja net ir be objektų, tačiau be pojūčių objektų egzistavimas negali būti nustatytas. Objektai neturi galios apšviesti pojūčių; greičiau pojūčiai apšviečia objektus. Pojūčiai išlieka tie patys, tačiau objektai nuolat keičiasi. Pojūčiai yra apimantys, o objektai yra apimami, tai reiškia, kad objektai patenka į pojūčių sritį, tačiau pojūčiai nepatenka į objektų sritį. Palyginti su objektais, pojūčiai yra subtilūs. Todėl, palyginti su objektais, pojūčiai yra pranašesni, galingesni, šviesesni, apimtesni ir subtilesni. „Pranašesnis už pojūčius yra protas“ – Pojūčiai nepažįsta proto, tačiau protas pažįsta visus pojūčius. Tarp pojūčių kiekvienas pojūtis pažįsta tik savo objektą, o ne kitų pojūčių objektus. Pavyzdžiui, ausys pažįsta tik garsą, ne lietimą, formą, skonį ar kvapą; oda pažįsta tik lietimą, ne garsą, formą, skonį ar kvapą; akys pažįsta tik formą, ne garsą, lietimą, skonį ar kvapą; liežuvis pažįsta tik skonį, ne garsą, lietimą, formą ar kvapą; ir nosis pažįsta tik kvapą, ne garsą, lietimą, formą ar skonį. Tačiau protas pažįsta penkis jusų organus ir jų objektus. Todėl protas, palyginti su pojūčiais, yra pranašesnis, galingesnis, šviesesnis, apimtesnis ir subtilesnis. „Bet pranašesnis už protą yra intelektas“ – Protas nepažįsta intelekto, tačiau intelektas pažįsta protą. Intelektas pažįsta proto būseną – ar jis ramus, ar sujaudintas, teisingas, ar neteisingas ir t.t. Jis taip pat žino, ar pojūčiai funkcionuoja tinkamai, ar ne. Prasmė ta, kad intelektas pažįsta protą ir jo mintis, taip pat pojūčius ir jų objektus. Todėl intelektas yra pranašesnis (puikumesnis, galingesnis, šviesesnis, apimtesnis ir subtilesnis) už protą, kuris pats yra pranašesnis už pojūčius. „Bet tas, kuris yra pranašesnis net už intelektą“ – Intelekto šeimininkas yra „aš“ (ego). Grubus kūnas yra „objektas“, pojūčiai yra išoriniai įrankiai, o protas-intelektas yra vidiniai įrankiai. Grubus kūnas yra pranašesnis (puikumesnis, galingesnis, šviesesnis, apimtesnis ir subtilesnis) už pojūčius, o pranašesnis už pojūčius, protą ir intelektą yra „aš“, kuris yra veikėjas. Tame „aš“ (veikėjuje) gyvena aistra, tai reiškia pasaulietinį geismą. Žmogaus tikroji būtis (buvimas), t.y., jo esminė prigimtis, yra sąmoninga, nepakitusi ir Sat-Chit-Ananda (Būties-Sąmonės-Džiaugsmo) prigimties. Kai ji tapatina save su inertiška (kūnu, gimstančiu iš Prakriti), tada atsiranda ego („aš“) ir tampa veikėjo prigimtimi. Taigi, veikėjuje yra inertiška ir sąmoninga pusė. Pirmiausia dėl inertiškosios pusės atsiranda trauka į pasaulį, o pirmiausia dėl sąmoningosios pusės atsiranda trauka į Dievą. Prasmė ta, kad dėl inertiškosios pusės vyravimo išlieka pasaulietiniai (pasauliui priklausantys) geismai, o dėl sąmoningosios pusės vyravimo išlieka dvasinis (Dievui priklausantis) geismas. Inertiška pusė yra mirtinga, todėl pasaulietiniai geismai yra mirtingi, o sąmoninga pusė yra amžina, todėl dvasinis geismas yra pašauktas būti įvykdytas. Todėl pasaulietiniai geismai (troškimai) nutrūksta, o dvasinis geismas (geismas išsilaisvinti iš pasaulio, smalsumas dėl Savęs pažinimo ir siekis dieviškos meilės) yra įvykdomas. Pasaulietiniai geismai gali atsirasti, bet negali išlikti. Tačiau dvasinis geismas gali būti slopinamas, bet negali būti sunaikintas. Priežastis ta, kad pasaulietiniai geismai yra nerealūs, o dvasinis geismas yra realus. Todėl ieškotojas neturėtų nei tikėtis pasaulietinių geismų įvykdymo, nei nusiminti dėl dvasinio geismo įvykdymo. Iš tikrųjų, šaknyje yra tik vienas geismas, kuris yra dėl savo pačio esminės dalies, Dievo. Tačiau dėl bendravimo su inertiškuoju šis geismas tampa dvilypis, ir žmogus, savo klaidoje, pradeda geisti inertiškų objektų, kad per kintantį inertiškąjį (pasaulį) įvykdytų savo tikrąjį geismą. Priežastis ta, kad pasaulietiniai geismai yra svetimas dharma (pareiga/prigimtis), o dvasinis geismas yra savas dharma. Tačiau kai ieškotojui egzistuoja tiek pasaulietiniai, tiek dvasiniai geismai, atsiranda konfliktas. Dėl šio konflikto, garbinimo, meditacijos, šventos draugijos ir pan. metu dvasinis geismas išlieka pabudęs, tačiau kitais laikais jo dvasinis geismas yra slopinamas, ir atsiranda pasaulietiniai geismai (dėl malonumo ir kaupimo). Kol išlieka pasaulietiniai geismai, ieškotojas negali išlaikyti tvirto ryžto praktikuoti dvasines disciplinas. Be dvasinio geismo pabudimo, ieškotojo pažanga neįvyksta. Kai ieškotojas išsiugdo vienintelį, tvirtą tikslą pasiekti tik Dievą, šis konfliktas nutrūksta, ir ieškotojuje išlieka tik stiprus dvasinis geismas. Kai lieka tik vienas stiprus dvasinis geismas, ieškotojas lengvai pasiekia Dievą. Todėl ieškotojui labai būtina pašalinti konfliktą tarp pasaulietinio ir dvasinio geismo. Grynoje esminėje prigimtyje yra spontaniška trauka ar polinkis į savo pačio esminę dalį, Dievą, kuri vadinama meile. Kai žmogus prisiima santykį su pasauliu, ta meilė yra slopinama, ir atsiranda geismas. Kol geismas išlieka, meilė nepabunda. Kol meilė nepabunda, geismas nėra visiškai sunaikintas. Pirmiausia dėl inertiškosios pusės, kurioje gyvena geismas dėl pasaulietinių malonumų (aistra), taip pat gyvena, pirmiausia dėl sąmoningosios pusės, geismas dėl Dievo. Todėl iš tikrųjų aistra gyvena tik inertiškojoje pusėje, bet tai taip pat yra dėl bendravimo su sąmoninguoju. Kai tik bendravimas su sąmoninguoju nutrūksta, aistra yra sunaikinama. Prasmė ta, kad kai sąmoningasis nutraukia savo santykį su inertiškuoju, ego, kuris yra inertiškojo tapatybė su sąmoninguoju, yra sunaikinamas, o su ego sunaikinimu aistra yra sunaikinama. Stiprus argumentas, kad aistra gyvena inertiškojoje ego pusėje, yra toks: Be bendro (elementinio) vienybės tarp trijų – matomo pasaulio, jį suvokiančių pojūčių, intelekto ir paties suvokėjo, patiriančiojo – patiriantysis negali būti traukiamas link patiriamųjų objektų. Priežastis ta, kad trauka atsiranda tik tarp tos pačios rūšies dalykų, o ne tarp skirtingų rūšių. Pavyzdžiui, akys traukiamos tik į formą, o ne į garsą. Tai taikoma visiems pojūčiams. Intelektas taip pat traukiamas į supratimo objektus (diskriminaciją ir mintį), o ne į tokius objektus kaip garsas ir t.t. (Jei taip yra, tai tik imant pojūčius kartu). Panašiai, Savastis (sąmoningasis) turi esminę vienybę su Dievu; todėl Savastis traukiamas į Dievą. Ši esminė vienybė patiriama tik visiškai atsisakius inertiškosios pusės, t.y., visiškai nutraukus prisiimtą santykį su inertiškuoju. Jai patyrus, meilė pabunda. Meilėje nelieka net žymės inertiškumo (nerealumo); t.y., yra absoliutus inertiškumo nebuvimas. Prakriti poveikio itin subtilus aspektas, priežastinis kūnas (nepasireiškiančioji sėklos būsena), yra inertiškoji ego pusė. Aistra gyvena šiame priežastiniame kūne. Dėl tapatybės su priežastiniu kūnu aistra atrodo esanti Savyje. Nutrūkus tapatybei, žmogus patiria savo pačio grynąją esminę prigimtį, kurioje nėra net žymės aistros. Patyrus esminę prigimtį, aistra visiškai nutrūksta. „Taip žinant tą, kas yra pranašesnė už intelektą“ – Anksčiau buvo nurodyta, kad pojūčiai yra pranašesni už kūną, protas yra pranašesnis už pojūčius, intelektas yra pranašesnis už protą, o tas, kas yra pranašesnis už intelektą, yra aistra. Dabar minčia pasakyti pažinti aistrą, kuri yra pranašesnė už intelektą, aukščiau pateiktais žodžiais yra ta, kad ši aistra gyvena ego. Žmogaus tikrojoje esminėje prigimtyje nėra aistros. Jei aistra būtų esminėje prigimtyje, ji niekada nesustotų. Aistra atsiranda tik dėl tapatybės su mirtinguoju inertiškuoju. Net ir tapatybėje, jei aistra gyvena, tai inertiškojoje, bet atrodo, kad esminėje prigimtyje. Todėl žinant šią aistrą, kuri yra už intelekto ribų, ją reikia sunaikinti. „Pavergus savo pačio savimi“ – Priemonė nužudyti aistrą, gyvenančią ego, kuri yra už intelekto ribų, yra pavergti save savimi, t.y., išlaikyti savo santykį tik su savo grynąja esmine prigimtimi arba su savo esmine dalimi, Dievu, kuris tikrai egzistuoja. Ta pati mintis išreikšta šeštajame skyriuje, penktame eilutėje, žodžiais „uddhared atmanatmanam“ ir šeštame eilutėje žodžiais „yenatmaivatmana jitah“. Esminė prigimtis (Savastis) yra tiesiogiai Dievo dalis, o kūnas, pojūčiai, protas, intelektas yra pasaulio dalys. Kai esminė prigimtis nusigręžia nuo savo esminės dalies, Dievo, ir atsistoja į Prakriti (pasaulį), tada joje atsiranda geismai. Geismai atsiranda iš trūkumo jausmo, o trūkumas atsiranda dėl santykio su pasauliu, nes pasaulis yra pats trūkumo pobūdis – „nasato vidyate bhavah“ (Gita 2:16). Kai tik santykis su pasauliu nutrūksta, geismai yra sunaikinami, nes esminėje prigimtyje nėra trūkumo – „nabhavo vidyate satah“ (Gita 2:16). Net ir nusigręžus nuo Dievo ir prisiėmus santykį su pasauliu, tikrasis dživos geismas (poreikis ar alkis) yra tik pasiekti savo esminę dalį, Dievą. „Aš visada gyvenčiau, aš viską žinočiau, aš amžinai laimingas tapsčiau“ pavidalu jis iš tikrųjų geidžia tik Dievo Sat-Chit-Ananda prigimties, tačiau dėl santykio su pasauliu prisiėmimo jis klaidingai nori įvykdyti šiuos geismus per patį pasaulį. Tai yra aistra. Šis geismas niekada negali būti įvykdytas. Todėl šis geismas turi būti sunaikintas. Tas, kuris save prisijungė prie pasaulio, gali jį ir atsijungti. Todėl Viešpats įsakė patiems nutraukti savo santykį su pasauliu ir nužudyti aistrą. Pavergant save savimi, nėra praktikos, nes praktika įvyksta tik su pasaulio (kūno, pojūčių, proto ir intelekto) pagalba. Todėl praktikoje tenka pasitelkti santykio su pasauliu pagalbą. Iš tikrųjų, buvimas savo pačio esminėje prigimtyje ar Dievo pasiekimas neįvyksta su pasaulio pagalba; greičiau tai įvyksta patiems per pasaulio atsisakymą (santykio nutraukimą). Svarbiausias dalykas yra tas, kad kai sąmoningasis prisiima santykį su inertiškuoju, jis turi geismą dėl pasaulio (malonumo) taip pat ir dėl Dievo. Prisiėmęs santykį su inertiškuoju, dživa daro šią klaidą: jis pradeda geisti pasaulietinių objektų, kad per patį pasaulį įvykdytų savo geismą ar siekį dėl Dievo Sat-Chit-Ananda prigimties. Dėl to nei vienas iš šių dviejų geismų (be Savęs pažinimo) niekada nesustoja. Norint pažinti pasaulį, būtinas atskyrimas, o norint pažinti Dievą, būtina vienybė su Dievu, nes iš tikrųjų Savastis skiriasi nuo pasaulio ir nesiskiria nuo Dievo. Tačiau geisdamas pasaulio, Savastis prisiima savo neskyrumą ar artumą pasaulio, kas niekada neįmanoma, o geisdamas Dievo, Savastis prisiima savo skirtumą ar atstumą (atstūmimą) nuo Dievo, tačiau šios galimybės nėra. Tačiau ugdyti dvasinį geismą, kad pašalintumėte pasaulietinius geismus, yra labai naudinga. Jei dvasinis geismas tampa intensyvus, pasaulietiniai geismai automatiškai nutrūksta. Visiškai nutrūkus pasaulietiniams geismams, dvasinis geismas yra įvykdomas; t.y., amžinai pasiektas Dievas yra patiriamas. Priežastis ta, kad Dievas iš tikrųjų amžinai yra visur, tačiau dėl pasaulietinių geismų buvimo Jis nėra patiriamas. „O ginkluotasis galiūne, nužudyk šį priešą, pasireiškiančį aistros pavidalu, kurį sunku įveikti.“ „Ginkluotasis galiūnas“ reiškia tą, kuris turi dideles ir galingas rankas, t.y., didvyrį. Kreipdamasis į Arjuną kaip į „ginkluotąjį galiūną“, t.y., didvyrį, Viešpats nurodo, kad tu esi pajėgus pavergti šį priešą, pasireiškiančį aistros pavidalu. Išlaikant santykį su pasauliu, labai sunku sunaikinti aistrą. Ši aistra, apimdama net didžiųjų diskriminaciją, nukreipia juos nuo pareigos, todėl jie žlunga. Todėl Viešpats pavadino ją sunkiai įveikiamu priešu. Aistros pavadinimas sunkiai įveikiamu priešu skirtas skatinti didesnį budrumą dėl jos, o ne sukelti nusivylimą, manydamas, kad ji neįveikiama. Tam tikra aistra atsiranda, yra įvykdoma, neįvykdoma ir nutrūksta; todėl paprastos aistros yra veikiamos atsiradimo ir sunaikinimo. Tačiau Savastis nuolat egzistuoja ir žino aistrų atsiradimą ir sunaikinimą. Todėl ji gali lengvai nutraukti savo santykį su aistromis, nes iš tikrųjų santykio nėra. Taigi ieškotojas niekada neturėtų bijoti aistrų. Jei ieškotojas turi tvirtą tikslą dėl savo pačio gerovės, jis gali lengvai nužudyti aistrą. Atsisakant aistrų ar pasiekiant Dievą, visi yra laisvi, tinkami, pajėgūs ir kompetentingi. Tačiau įvykdant aistras, niekas nėra laisvas, tinkamas, pajėgus ar kompetentingas. Priežastis ta, kad aistra niekada nebus įvykdyta. Dievas davė žmogaus kūną tik Jo pasiekimui. Todėl atsisakyti aistros nėra sunku. Tai atrodo sunku tik dėl suteikiamo svarbos pasaulietiniams malonumo objektams. Norėdamas pašalinti laimės (palankių sąlygų) geismą, Dievas laiku siunčia sielvartą (nepalankias sąlygas), kad žmogus negeistų laimės – jei geisi, gausi tik sielvartą. Žmogus, geisdamas pasaulietinių objektų, niekada negali pabėgti nuo sielvarto; tai yra taisyklė, nes malonumai, gimstantys iš kontakto, iš tikrųjų yra sielvarto priežastys. Savastis (esminė prigimtis) turi begalinę jėgą. Pasiekdama savo būtį ir jėgą, intelektas, protas ir pojūčiai tampa esantys ir stiprūs. Tačiau prisijungdama prie inertiškojo, ji pamiršta savo pačios jėgą ir laiko save pavaldžia intelektui, protui ir pojūčiams. Todėl norint nužudyti priešą, pasireiškiančį aistros pavidalu, labai būtina pažinti save ir atpažinti savo pačios jėgą. Aistra atsiranda dėl santykio su inertiškuoju ir gyvena tik inertiškojoje. Dėl tapatybės atrodo, kad ji yra Savyje. Jei nėra santykio su inertiškuoju, aistros visai nėra. Todėl čia aistros nužudymo mintis iš tikrųjų yra nurodyti absoliutų aistros nebuvimą. Ir atvirkščiai, jei žmogus priima aistros, t.y., troškimo, egzistavimą ir bando jį pašalinti, tada troškimo pašalinimas yra sunkus. Priežastis ta, kad iš tikrųjų troškimas neturi savarankiško egzistavimo. Troškimas atsiranda, o tai, kas atsiranda, bus sunaikinta – tai yra taisyklė. Jei žmogus tiesiog nesikurs naujų troškimų, ankstesni troškimai automatiškai bus sunaikinti. Todėl troškimo pašalinimo prasmė yra nekurti naujų troškimų. Laikant pasaulietinius dalykus, kaip kūną, „aš“, „mano“ ir „man“, žmogus patiria trūkumo jausmą savyje, tačiau žmogus klaidingai nori įvykdyti tą trūkumą taip pat per pasaulietinius objektus. Todėl jis trokšta tų objektų. Tačiau iš tikrųjų iki šiol niekieno trūkumas niekada nebuvo įvykdytas pasaulietiniais objektais, nei gali būti. Priežastis ta, kad Savastis yra nemirtinga, o objektai yra mirtingi. Nors Savastis yra nemirtinga, geisdama mirtingojo, nieko negauna, ir neišlieka jokio nuostolio. Todėl Viešpats, paskelbdamas troškimą priešu, įsako jį nužudyti. Per Karma Jogą šis troškimas lengvai sunaikinamas. Priežastis ta, kad Karma Jogos praktikuotojas atlieka kiekvieną veiksmą, nuo mažiausio iki didžiausio, dėl Dievo pasiekimo ir tik dėl kitų, o ne dėl troškimų įvykdymo. Jis atlieka kiekvieną veiksmą begeidiška požiūriu ir tik dėl kitų gerovės ir laimės, niekada dėl savęs. Laikas, supratimas, medžiagos ir jėga, kurią jis turi, nėra jo pačio; greičiau jie yra gauti ir bus atiduoti. Todėl niekada nelaikydamas jų savo, jis įsitraukia juos nesavanaudiškai (laikydamas juos pasaulio) į pasaulio tarnybą vien. Jis įsitraukia juos visiškai į pasaulio tarnybą, nieko nepalikdamas sau. Tik nelaikant jų savo, jie gali būti visiškai įtraukti į tarnybą; kitaip ne. Karma Jogas nieko nedaro sau, nieko nesigeidžia sau ir nieko nelaiko savo. Todėl jame troškimai lengvai sunaikinami. Visiškai sunaikinus troškimus, jo tikslas yra įvykdytas, ir jis, randamas save savyje, tampa tuo, kuriam viskas yra padaryta, žinoma ir pasiekta; t.y., jam nieko nelieka daryti, žinoti ar pasiekti. Taip, ištarus dieviškuosius vardus Om Tat Sat, trečiasis skyrius, pavadintas Karma Joga, Upanišadoje, dieviškojo dialogo tarp Šri Krišnos ir Arjunos pavidalu, kuri yra Brahmo ir Jogos mokslas, yra baigtas.