3.5. Komentaras: „Iš tiesų, niekas, net akimirksnio, niekada negali išbūti neatlikdamas veiksmų.“ – Ieškotojas negali išbūti neatlikdamas veiksmų jokiu keliu, nesvarbu, ar tai veiksmų kelias (Karma Joga), pažinimo kelias (Džniana Joga), ar atsidavimo kelias (Bhakti Joga). Čia trys ypatingi žodžiai yra „niekas“ (kashchit), „akimirksnio“ (kshanam) ir „niekada“ (jatu). Vartodamas žodį „niekas“, Viešpats teigia, kad nė vienas žmogus neišbūna neatlikdamas veiksmų, nesvarbu, ar jis yra pažįstantis (Savastį), ar nežinantis. Nors pažįstantis neturi jokio ryšio su kūnu, kuris vadinamas jo kūnu, vis dėlto veikla nuolat vyksta per tą kūną, kuris vadinamas jo kūnu. Vartodamas žodį „akimirksnio“, Viešpats sako, kad nors žmogus negalvoja: „Aš nuolat atlieku veiksmus“, kol jis laiko save susijusiu su kūnu, jis neišbūna neatlikdamas veiksmo net vienos akimirkos. Vartodamas žodį „niekada“, Viešpats teigia, kad žmogus negali išbūti neatlikdamas veiksmų jokioje būsenoje – ar tai būtų budėjimas, sapnavimas, gilaus miego ar nesąmonės būsena. Viešpats pateikia to priežastį šio šloko antroje pusėje žodžiu „bejėgiškai“ (avashah) – nes, būdamas pavaldus Prakriti (Gamtai), jis yra priverstas veikti. Prakriti nuolat kinta. Ieškotojui nėra ko dėti sau pačiam. Kokia nors nustatyta pareiga iškyla prieš jį, tą jis turi atlikti vien tik kitų gerovės vizijos dėlei. Kadangi tikslas yra Dievo pasiekimas, ieškotojas tikrai negali atlikti draudžiamų veiksmų.
Daugelis žmonių veiksmais laiko tik stambaus kūno veiklas, tačiau Gita veiksmais laiko ir proto veiklas. Gita bet kokią veiklą, atliekamą tiesiog per kūną, kalbą ar protą, laiko veiksmu – „Kokį veiksmą žmogus imasi kūnu, kalba ar protu“ (Gita 18.15). Tik tos fizinės ar psichinės veiklos, su kuriomis žmogus save susieja, tampa „veiksmais“, kurie jį riša; kitos veiklos to nedaro.
Tarp žmonių paplitusi nuostata, pagal kurią jie veiksmais laiko tik vaikų auginimą, pragyvenimo šaltinį – verslą, tarnybą, mokymą ir pan. – ir nelaiko valgymo-gėrimo, miego, sėdėjimo, kontempliacijos ir pan. veiksmais. Dėl šios priežasties daugelis žmonių, atsisakę verslo ir kitų tokių veiksmų, mano, kad jie neatlieka jokių veiksmų. Tačiau tai yra jų didelė klaida. Veiklos, susijusios su stambiu kūnu ir kūno išlaikymu; subtilaus kūno veiklos, kaip miegas, kontempliacija ir pan.; bei priežastinio kūno veiklos, kaip samadhi ir pan. – visos iš tiesų yra veiksmas. Kol egzistuoja egoizmas ir savininkiškumas (ahantā-mamatā) kūno atžvilgiu, bet kokia veikla, vykstanti per kūną, yra veiksmas. Priežastis ta, kad kūnas yra Prakriti produktas, o Prakriti niekada nėra neveiki. Todėl, kol kūne yra egoizmo ir savininkiškumo, nė vienas žmogus negali išbūti neatlikdamas veiksmo net akimirksnio jokioje būsenoje, nesvarbu, ar tai įsipareigojimo, ar atsisakymo būsena.
„Visos būtynės yra priverstos veikti bejėgiškai Prakriti gimusiomis savybėmis.“ – Prakriti gimusios savybės (gunos) verčia būtynes, kurios yra pavaldžios (Prakriti), veikti. Būnant pavaldžiam, veiksmas yra skatinamas per Prakriti savybes; nes Prakriti ir jos savybės yra nuolat aktyvios (Gita 3.27, 13.29). Nors Savastis (Atman) pati savaime yra neveiki, nepririšta, nesunaikinama, nepakitusi ir neveikiama, tačiau kol ji laiko save susijusia su Prakriti ir jos padariniais – stambiu, subtiliu ir priežastiniu kūnais – ir trokšta malonumo iš bet kurio iš šių kūnų, ji išlieka pavaldi Prakriti (Gita 14.5). Ši pavaldumo būsena čia išreikšta žodžiu „bejėgiškai“ (avashah). Devintojo skyriaus aštuntame šloke ir aštuntojo skyriaus devynioliktame šloke taip pat teigiama, kad būtynė, dėl savo ryšio su Prakriti laikymo pavaldi, atlieka veiksmus.
Prigimtis (svabhāva) susidaro iš polinkių (vrittis), polinkiai susidaro iš savybių (gunos), o savybės kyla iš Prakriti. Todėl, nesvarbu, ar sakysite pavaldus prigimčiai, pavaldus savybėms, ar pavaldus Prakriti, tai yra tas pats dalykas. Iš tiesų, visų šaknyje yra pavaldumas objektams, gimusiems iš Prakriti. Iš šio pavaldumo kyla visi kiti pavaldumai. Todėl pavaldumas objektams, gimusiems iš Prakriti, kitur buvo apibūdintas kaip pavaldumas laikui, pavaldumas prigimčiai, pavaldumas veiksmui ar pavaldumas savybėms. Prasmė ta, kad kol ši būtynė neperžengia Prakriti ir jos savybių, nepasiekia Dievo, ji išlieka pavaldi savybėms, laikui, prigimčiai ir pan. Tai yra, kol ši būtynė laiko save susijusia su Prakriti, gyvena Prakriti, ji išlieka pavaldi kartais savybėms, kartais laikui, kartais malonumams, o kartais prigimčiai; ji niekada neišlieka savarankiška (svavasha). Be šių, ji taip pat išlieka pavaldi aplinkybėms, asmenims, žmonai, sūnui, turtui, namui ir pan. Tačiau kai ji peržengia savybes ir patiria savo tikrąją prigimtį arba Dievo principą, tada šis pavaldumas nutrūksta ir ji pasiekia savimi nustatytą savarankiškumą.
Ypatingas punktas: Prakriti turi dvi būsenas – aktyvią (stambią) ir neaktyvią (subtilų); pavyzdžiui, darbo atlikimas yra aktyvi būsena, o darbo neatlikimas (miegas ir pan.) yra neaktyvi būsena. Iš tiesų, net neaktyvioje būsenoje Prakriti nėra neveiki; veikiau, joje vyksta subtili veikla. Pavyzdžiui, jei miegančiam žmogui pabudinti prieš pabudimo laiką, jis sako: „Tu pabudinai mane iš lengvo miego“. Tai įrodo, kad net neaktyvioje miego būsenoje vyko miego brandinimo procesas. Kai žmogus pabunda po visiško miego, jis nesako to, kas išdėstyta aukščiau, nes miego brandinimas yra baigtas. Panašiai net tokiose būsenose kaip samadhi, pralaja, mahapralaja ir pan., subtili veikla tęsiasi.
Tiesą sakant, jei stebėtume, Prakriti niekada neturi neaktyvios būsenos; nes ji nuolat kinta. Savastis pati savaime neturi veikėjiškumo; tačiau laikydama save susijusia su Prakriti padariniais, t.y. kūnu ir pan., ji tampa pavaldi Prakriti. Dėl šio pavaldumo, nors pati savaime yra neveikė, ji ir toliau laiko save veikėja. Iš tiesų, jokios veiklos pokyčio pavidalu Savastyje nevyksta. Taip pat, kaip visos kūrybos veiklos vyksta savaime per Prakriti, taip pat per ją natūraliai vyksta tokie etapai kaip vaikystė, jaunystė ir pan., tokios veiklos kaip maisto virškinimas, kvėpavimas ir pan., ir taip pat tokios veiklos kaip regėjimas, klausymasis ir pan. Tačiau individuali siela (dživatma), kai kurias veiklas laikydama savo veikla, tampa surišta.
Prakriti nuolat kinta, tačiau gryna forma joje joks pokytis niekada nevyksta. Iš tiesų, materialūs objektai neturi savarankiškos egzistencijos. Nuolat besikeičiantis agregatas pats vadinamas objektu. Laikydamas save susijusį su objektais, nė vienas žmogus negali išbūti neatlikdamas veiksmo net akimirksnio jokioje būsenoje. Jei ieškotojas tikrai suvokia, kad visos veiklos vyksta tik objektuose ir kad jis neturi menkiausio ryšio su objektais, tada jis gali tapti laisvas nuo pavaldumo. Karma jogas, kiekvieną akimirką atsisakydamas troškimo, savininkiškumo ir prisirišimo prie nuolat besikeičiančių objektų, išnaikina šį pavaldumą.
Tai, ką Viešpats pasakė šiame šloke, Jis pasakė ir aštuonioliktame skyriuje, vienuoliktame šloke: Nė vienas žmogus, laikydamas save susijusį su Prakriti, negali visiškai atsisakyti veiksmų – „Iš tiesų, įkūnytai būtynei neįmanoma visiškai atsisakyti veiksmų“.
Jungtis: Ankstesniame šloke buvo pasakyta, kad nė vienas žmogus negali išbūti neatlikdamas veiksmų net akimirksnio jokioje būsenoje. Dėl to gali kilti abejonė, kad žmogus gali prievarta sulaikyti juslių veiklą ir vis tiek manyti, kad jis yra neveikus. Norint tai išspręsti, yra kalbamas kitas šlokas.
★🔗
