Bet, o Arjuna, tas, kas valdo juslių veiklą savo protu ir be prisirišimo atlieka veiksmų jogą veikimo organais, tas yra pranašesnis.

3.7. O Arjuna! Tas žmogus, kuris valdydamas jusles protu ir būdamas neprisirišęs, visomis savo juslėmis įsitraukia į Veiklos Jogą, yra pranašesnis. **Komentaras:** Čia pateiktas žodis „tu“ (bet) yra pasakytas požiūriu, skelbiančiu neprisirišusį veikėją pranašesniu ne tik veidmainiui, bet iš tiesų net ir Sānkhya jogui. „Arjuna“ reiškia „tyras“. Čia, vardu „Arjuna“, Viešpats parodo šią nuotaiką: „Tu turi tyrią širdį; tad kaip ši abejonė dėl privalomų veiksmų gali išlikti tavo širdyje?“ Tai yra, ši abejonė negali tvirtai įsikurti tavimi. „Yas tvindriyāṇi manasā niyamya“ – Čia žodis „manasā“ (protu) žymi visą vidinį instrumentą (protą, intelektą, chittą ir ego), o žodis „indriyāṇi“ (juslės) žymi visas dešimt juslių, kaip ir žodis „karmendriyāṇi“ (veiksmų organai), vartotas šeštame šlokoje. Valdyti jusles protu reiškia per atskiriamąjį intelektą suvokti, kad „Aš neturiu jokio ryšio su protu ir juslėmis“. Suvaldžius jusles protu, juslės praranda savarankišką užsispyrimą; tai reiškia, jos tampa taikomos ten, kur žmogus nori jas pritaikyti, ir atitraukiamos iš ten, iš kur nori jas atitraukti. Juslės tampa valdomos tik tada, kai visiškai nėra jausmo „mano“ (mamatā) jų atžvilgiu. Dvylikto skyriaus vienuoliktame šlokoje taip pat minimas juslių valdymas Karma Jogui – „sarvakarmaphalatyāgaṁ tataḥ kuru yatātmavān“ (Todėl, sulaikęs protą, atsisakęs visų veiksmų vaisių, atlik veiksmą). Esmė ta, kad Veiklos Joga yra praktikuojama tik per valdomas jusles. Ankstesniame (šeštame) šlokoje Viešpats vartojo žodį „saṁyamya“ (sulaikydamas), kalbėdamas apie prievarta sulaikomas jusles veidmainiškumo kontekste; bet čia žodis „niyamya“ (reguliuodamas) kalba apie juslių reguliavimą pagal šventųjų raštų nurodymus (atitraukiant jas nuo draudžiamo ir įtraukiant į šventaisiais rašais nurodytus pareigų veiksmus). Reguliuojant, juslių sulaikymas įvyksta savaime. „Asaktaḥ“ (neprisirišęs): Prisirišimas atsiranda dviejose vietose – (1) prie veiksmų ir (2) prie jų vaisių. Visos klaidos slypi būtent prisirišime, o ne veiksmuose ar jų vaisiuose. Joga negali būti įgyta, kol išlieka prisirišimas. Tik atsisakius prisirišimo, Joga yra įgyjama. Todėl siekiančiasis neturėtų atsisakyti veiksmų, bet turėtų atsisakyti tik prie jų prisirišimo. Neatlikdamas privalomų veiksmų sąžiningai ir uoliai, būdamas laisvas nuo prisirišimo, žmogus negali nutraukti ryšio su veiksmais. Siekiančiasis gali būti laisvas nuo prisirišimo tik tada, kai jis nelaiko kūno, juslių, proto ir intelekto kaip „savo“ ar „man“, bet laiko juos priklausančiais pasauliui ir skirtais tik pasauliui, ir uoliai atlieka pareigas pasaulio gerovei. Kai jis atlieka visus veiksmus ne sau, bet vien tik kitų gerovei, jo asmeninis prisirišimas prie vaisių automatiškai išnyksta. Nuo įprastų veiksmų, atliekamų veiksmų organais, iki visų veiksmų, įskaitant kontempliaciją ir meditaciją, nė vienas neturi jokio ryšio su mūsų tikrąja prigimtimi (Gita 5.11). Tačiau, nors ir atsietas nuo savo prigimties, ši individuali siela pati sukuria prisirišimą ir užmezga ryšį su pasauliu. Tikrasis Karma Jogo didingumas slypi būtent būnyje laisvame nuo prisirišimo. Netrokšti jokio vaisiaus, gauto iš veiksmų, t.y. tapti visiškai neprisirišusiu, ir yra būti laisvam nuo prisirišimo. Paprastas žmogus įsitraukia į bet kokį darbą tik dėl savo troškimų tenkinimo; bet siekiančiasis įsitraukia į bet kokį darbą su vieninteliu tikslu – atsisakyti prisirišimo. Būtent toks siekiančiasis čia vadinamas „asaktaḥ“. Kai ir Jñāna Jogas, ir Karma Jogas atsisako troškimo vaisiaus ir prisirišimo, tuomet Karma Joga pasirodo lengvesnė už Jñāna Jogą. Priežastis ta, kad Karma Jogui tada nereikia jokios kitos dvasinės praktikos, tuo tarpu Jñāna Jogui reikia Karma Jogos (veiksmų atlikimo be troškimo), kad išnaikintų kūno egoizmą ir prisirišimą prie veiksmų objektų (5.6, 15.11). Karma Jogoje pirminis yra prisirišimo atsisakymas, per kurį Karma Jogas pasiekia pusiausvyrą. Todėl Viešpats sako, kad nėra reikalo atsisakyti veiksmų; greičiau yra tik reikia atlikti veiksmą be prisirišimo. Ar veiksmus reikia atsisakyti, ar ne, iš tiesų nėra net Gitos principas. Pagal Gitą, atsisakyti reikia tik prisirišimo veiksmuose (kaip klaidos priežasties). Karma Jogoje „karma“ (veiksmas) visada yra skirtas kitų gerovei, o „yoga“ (sąjunga) – sau pačiam. Arjuna laiko veiksmą „sau“, todėl pareiga karo pavidalu jam atrodo baisi. Dėl to Viešpats paaiškina, kad baisus yra tik pats prisirišimas, o ne veiksmas. „Karmendriyaiḥ karmayogam ārabhate“ – Kaip ir pačioje šio šlokos pirmoje dalyje žodis „indriyāṇi“ reiškia visas dešimt juslių, taip ir čia žodis „karmendriyaiḥ“ turėtų būti suprantamas kaip žymintis visas dešimt juslių. Jei žodžiu „karmendriyaiḥ“ būtų suprantamos tik rankos, kojos, kalba ir t.t., tai kaip tada veiksmai gali vykti nematant, negirdint ir nesimąstant protu? Todėl čia visi instrumentai, t.y. vidiniai ir išoriniai instrumentai, taip pat laikomi veiksmų organais; nes per juos visus atliekamas veiksmas. Kai veiksmas atliekamas ne sau, bet kitų gerovei, jis vadinamas Karma Joga. Veiksmo atlikimas sau sukuria ryšį su veiksmu ir jo vaisiumi, o veiksmo atlikimas ne sau, bet kitiems, sukuria veiksmo ir jo vaisiaus ryšį su kitais, o Aukščiausiosios Savasties ryšį su savimi, kuris yra amžinas. Taigi, pareigos, ateinančios pagal vietą, laiką, aplinkybes ir t.t., atlikimas nesavanaudiška nuostata yra Karma Jogos pradžia. Karma Jogos siekiančiuosius yra dviejų tipų: (1) Tas, kuriam egzistuoja veikimo impulsas, prisirišimas ir susidomėjimas, bet pirminis yra troškimas savo pačio gerovės. Tokiam siekiančiajam nereikia pradėti naujų veiksmų. Jam tereikia tinkamai panaudoti ateinančias aplinkybes. (2) Tas, kuriam troškimas savo pačio gerovės nėra pirminis, ir kuris turi didesnį susidomėjimą tarnauti pasauliui, suteikti jam laimę ir reformuoti visuomenę, taip, kad jo mintyje kyla, kad jei bus atliktas toks ir toks darbas, bus galima daugeliui tarnauti, visuomenė bus reformuota ir t.t. Jei toks siekiančiasis net pradeda naujus veiksmus, nėra jokios žalos. Tačiau nauji veiksmai turėtų būti pradedami tik prisirišimo prie veiksmo išnaikinimo tikslu. Gitoje Viešpats liepė Arjunai tik tinkamai panaudoti ateinančias aplinkybes; nes Arjunoje pirminis buvo troškimas savo pačio gerovės (Gita 2.7, 3.2, 5.1). „Sa viśiṣyate“ – Tas, kuris atsisakęs savo asmeninio interesavimosi ir prisirišimo prie vaisių, atlieka veiksmą vien tik būtybių gerovei, yra pranašesnis. Priežastis ta, kad vien jo veiklų srauto nukreipimas į pasaulį automatiškai sukelia neprisirišimą jame. Kai siekiančiajame yra mintis įgyvendinti savo pačio gerovę, jis laiko veiksmus kliūtimis kelyje ir nori jų vengti. Bet iš tiesų, veiksmo atlikimas nėra klaidingas; greičiau klaidingas yra veiksmo atlikimas su troškimo. Todėl Viešpats sako, kad tas, kuris būdamas neprisirišęs, atlieka veiksmą kitų gerovei, yra pranašesnis už veidmainį žmogų, kuris išoriškai sulaiko jusles, bet viduje mąsto apie juslių objektus. Tiesą sakant, net tas, kuris atlieka veiksmą su troškimu įgyti rojų ir t.t., yra pranašesnis už veidmainį žmogų, tai ką jau kalbėti apie Karma Jogą, kuris atlieka veiksmą be troškimo kitų gerovei! Penktajame skyriuje, kai Arjuna paklausė, kuris iš dviejų – atsisakymas ar joga – yra pranašesnis, Viešpats atsakydamas paskelbė abu gerovę suteikiančiais, ir paskelbė Karma Jogą pranašesne už veiksmų atsisakymą. Čia taip pat, su ta pačia intencija, Karma Jogas, atsisakęs savanaudiško motyvo, atliekantis veiksmą kitų gerovei, yra paskelbtas pranašesniu. **Ryšys:** Gita, savo stiliumi, pirmiausia aptaria nagrinėjamą temą. Tada nurodo jos atlikimo naudą ir neatlikimo nuostolį. Po to duoda įsakymą ją praktikuoti. Čia taip pat, atsakydamas į Arjunos klausimą („Kodėl Tu įtrauki mane į baisų veiksmą?“), Viešpats pirmiausia teigia, kad visiškas veiksmų atsisakymas yra neįmanomas. Tada, paskelbdamas veiksmų atsisakymą, mintyse gyvenant juslių objektuose, veidmainyste, Jis teigia, kad žmogus, atliekantis veiksmą be troškimo, yra pranašesnis. Dabar, kitame šlokoje, Viešpats liepia Arjunai atlikti savo pareigą pagal tai.