**3.35** Geriau atlikti savo pačio pareigą, net jeigu ji bevertė, negu gerai atlikti kito pareigą. Mirti savo pareigoje yra naudinga; kito pareiga kelia baimę.
**Komentaras:** Šis šloka reiškia: 'Savo pareiga (svadharma), nors ir netobula, yra pranašesnė už gerai atliekamą kito pareigą (paradharma).' Net jeigu kito varnos (socialinės klasės), ašramos (gyvenimo tarpsnio) ir pan. pareiga atrodo kupina dorybių, yra lengvai atliekama, protas linkęs į ją, ir ji atneša turtą, prabangą, patogumą, pagarbą ir pan., bei žmogus gali gyventi lengvą ir patogų gyvenimą, vis tiek, laikantis tos paradharmos, kadangi ji nėra skirta jam pačiam, veda į bauginantį (liūdną) padarinį. Priešingai, net jeigu savo pačio pareiga, priskirta jo varnai, ašramai ir pan., atrodo trūkstama dorybių, yra sunki atlikti, protas į ją nesilinksta, neatneša turto, prabangos, patogumo, pagarbos ir pan., ir žmogui tenka ištisą gyvenimą kentėti ją atlikdamas, vis tiek, tą svadharmą atliekant be troškimo požiūriu, pasiekiamas naudingas rezultatas. Todėl žmogus niekada neturėtų bet kokiomis aplinkybėmis apleisti savo pareigos, o greičiau turėtų atlikti savo svadharmą be troškimo, nevaldingumo ir atsietumo požiūriu.
Žmogui atlikti savo svadharmą yra natūralu ir savaime suprantama. Žmogaus 'gimimas' įvyksta pagal jo praeities karmą, ir pagal gimimą Viešpats yra nustatęs 'karmą' (Gita 18.41). Todėl atlikdamas savo paskirtas pareigas, žmogus tampa laisvas nuo karmos pančių, t.y., pasiekiamas jo labas (Gita 18.45). Taigi, net jeigu ji atrodo trūkstama, nereikėtų apleisti paskirtos pareigos, t.y., svadharmos (Gita 18.48).
Ardzuna mano, kad geriau išlaikyti gyvybę elgetaudamas, nei kovoti (Gita 2.5). Bet čia Viešpats, atrodo, Ardzunai aiškina, kad gyvybės išlaikymas elgetavimu, nors tai yra svadharma vienuoliui, yra paradharma tau; nes tu esi šeimininkas-ksatrijas, o ne vienuolis. Net pirmajame skyriuje, kai Ardzuna sakė, kad iš kovos kils tik nuodėmė – 'pāpamevāśrayet' (1.36), Viešpats tarė, kad nekovojant teisingame kare, tu prarasi savo svadharmą ir šlovę bei pritrauksi nuodėmę (2.33). Tada Viešpats paaiškino, kad kovojant, laikant pergalę ir pralaimėjimą, naudą ir nuostolį, laimę ir sielvartą lygiais – t.y., atliekant savo pareigą (svadharmą) be prisirišimo ir priešiškumo – nekyla jokia nuodėmė (2.38). Vėliau, aštuonioliktajame skyriuje, Viešpats taip pat sakė, kad žmogus atlikdamas savo įgimtą svadharma-pareigą nepritraukia nuodėmės (18.47). Esmė ta, kad nuodėmė kyla atliekant svadharmą tik tada, kai yra prisirišimas ir priešiškumas, kitu atveju – ne. Atlikdamas svadharmą tobulai, be prisirišimo ir priešiškumo, žmogus patiria 'lygiaširdiškumą' (jogą), ir patyręs lygiaširdiškumą, sielvartai sunaikinami (Gita 6.23). Todėl Viešpats kartojasi pabrėžia Ardzunai atlikti kovos pareigą, savo svadharmą, be prisirišimo ir priešiškumo.
Viešpats, atrodo, aiškina Ardzunai, kad dėl gimimo ksatrijų giminėje, kova kaip ksatrijų-dharmos dalis yra tavo svadharma (pareiga); todėl kare pergalė ir pralaimėjimas, nauda ir nuostolis, laimė ir sielvartas turi būti matomi kaip lygūs; ir suprask, kad kovos veiksmas neturi jokio ryšio su savimi – taip, veik tik siekdamas išnaikinti prisirišimą prie veiksmų. Kūnas, pojūčiai, protas, intelektas, objektai ir pan. yra tik tam, kad atliktų savo pareigą.
Savos pareigos atlikimas pagal varną, ašramą ir pan., nesavanaudišku požiūriu yra 'svadharma'. Tai, ką tikintieji vadina 'dharma', yra tas pats kaip 'pareiga'. Atlikti svadharmą ar atlikti savo pareigą yra tas pats dalykas.
Tai, ką galima atlikti lengvai, kas yra privaloma, ir ką atlikus norimas tikrai pasiekiamas, vadinama pareiga. Dharmos atlikimas yra lengvas, nes tai yra pareiga. Tai yra taisyklė, kad tinkamai atlikdamas tik savo dharma, žmogus pasiekia atsietumą – 'dharma teṁ birati'... (Manas 3.16.1). Atlikdamas dharma, suprasdamas ją kaip tiesiog pareigą, veiksmų srautas susilieja su Prakriti, ir taip, ryšys su veiksmais nutrūksta.
Pagal varną, ašramą ir pan., kiekvieno savo pareiga (svadharma) yra labą suteikianti. Bet palyginti su kitos varnos, ašramos ir pan. pareiga, savo pareiga atrodo santykinai trūkstama dorybių; pvz., palyginti su brahmino pareigomis (ramumas, susilaikymas, asketizmas, atleidimas ir pan.), ksatrijos pareigos (kova ir pan.) atrodo trūkstamos tokių dorybių kaip nesmurtavimas. Todėl žodžio 'viguṇaḥ' čia prasmė yra ta, kad net jeigu savo pareiga atrodo trūkstama dorybių, palyginti su kitų pareigomis, vis tiek, tik savo pareiga yra labą suteikianti. Taigi, niekada neturėtumėte bet kokiomis aplinkybėmis apleisti savo pareigos.
Pagal varną, ašramą ir pan., veiksmai išoriškai gali atrodyti skirtingi (siaubingi ar švelnūs), bet tikslas pasiekti Aukščiausiąjį Savą yra vienas ir tas pats. Tik tada, kai nėra tikslo pasiekti Aukščiausiąjį Savą ir kai natūralūs objektai užima svarbią vietą širdyje, veiksmai atrodo siaubingi ar švelnūs.
'Mirti savo pareigoje yra naudinga' – Jei svadharmos atlikimas visada atneštų laimę, patogumą, turtą, klestėjimą, pagarbą, pagarbą ir pan., tada dabar mes matytume teisingų žmonių grupes. Bet svadharma neatliekama žvelgiant į laimę ar sielvartą; greičiau, ji atliekama be troškimo požiūriu, žvelgiant į Viešpaties ar šventųjų raštų įsakymą. Todėl jei atliekant svadharmą, t.y., savo pareigą, ateina koks nors sunkumas, tas sunkumas taip pat veda į pakilimą. Tiesoje, tai nėra sunkumas, o asketizmas. Per tą sunkumą pažanga įvyksta net greičiau nei per sąmoningą asketizmą. Priežastis ta, kad asketizmas daromas sau, o pareiga – kitiems. Sąmoningas asketizmas neduoda tiek naudos, kiek asketizmas, ateinantis savaime sunkumo pavidalu. Tie, kurie ištvėrė sunkumą atlikdami svadharmą ir tie, kurie mirė atlikdami svadharmą, tapo nemirtingais teisingais žmonėmis. Net iš pasaulietinės perspektyvos, tas, kuris išlieka tvirtas savo dharmoje (pareigoje), net kai ateina sunkumas, yra labai giriamas ir šlovinamas. Pavyzdžiui, tie, kurie ištvėrė sunkumą, kelis kartus buvo įkalinti ir pakarti, kad šalis taptų nepriklausoma, vis dar yra labai giriami ir šlovinami. Priešingai, tie, kurie patenka į kalėjimą darydami blogus darbus, yra smerkti visur. Esmė ta, kad jei atliekant savo dharma be troškimo požiūriu ateina sunkumas ar net mirtis, tai veda į pagyrą šiame pasaulyje ir labą kitame.
Žmogus, atlikdamas svadharmą, laiko savo žvilgsnį ant dharmos. Laikant žvilgsnį ant dharmos, išlaikomas jo ryšys su dharma. Todėl net jei mirtis įvyksta atliekant dharma, jo išsivadavimas pasiekiamas.
**Abėjonė:** Kaip galime priimti, kad labas pasiekiamas mirus atliekant svadharmą?
**Išsprendimas:** Gita yra tiesioginiai Viešpaties žodžiai; taigi, nėra jokios abėjonės galimybės. Antra, tai nėra fizinių akių tiesioginio suvokimo dalykas, o tikėjimo ir pasitikėjimo dalykas. Vis dėlto, šiek tiek paaiškinama šiuo klausimu:
1. Mes žinome apie tai, ko nežinome, tik per šventuosius raštus. Šventieji raštai teigia, kad dharma saugo savo saugotoją – 'dharmo rakṣati rakṣitaḥ' (Manusmriti 8.15). Todėl tas, kuris atlieka dharma, jo labo atsakomybė remiasi dharma ir ant Viešpaties, Vedų, šventųjų raštų, išminčių ir pan., kurie moko dharmos, ir jų galia pasiekiamas jo labas. Kaip teigiama mūsų šventuosiuose raštuose, kad moteris, laikanti skaistumo dharmą, pasiekia labą, ten labas pasiekiamas Viešpaties, Vedų, šventųjų raštų ir pan., kurie įpareigoja skaistumo dharmą, galia, o ne vyro galia. Panašiai, kadangi Viešpats, Vedos, šventieji raštai, išminčiai ir šventieji įsako atlikti dharma, nėra menkiausios abėjonės, kad jų galia mirus atliekant dharma pasiekiamas labas.
2. Tai taip pat patvirtinta iš Puranų ir istorijų, kad savo dharmos atlikėjas pasiekia labą. Pavyzdžiui, karalius Hariščandra nesvyravo nuo savo 'tiesos'-dharmos nepaisant daugelio sunkumų, pasmerkimo, įžeidimų ir pan.; todėl dėl jos poveikio jis nuėjo į aukščiausią buveinę pasiimdamas visus savo pavaldinius, ir iki šiol jis yra labai giriamas ir šlovinamas.
3. Dabartiniu metu daugybė tikrų atgimimo atvejų yra matomi, girdimi ir skaitomi, iš kurių mes sužinome apie gerą ar blogą būklę po mirties.
4. Tinkamai atlikdamas savo pareigą nesavanaudišku požiūriu, net nekalbant apie tikintįjį, net ateistas, netikintis pomirtiniu gyvenimu, patiria sattvišką džiaugsmą širdyje. Šis džiaugsmas rodo labą, nes tikroji labo prigimtis yra 'aukščiausia ramybė'. Todėl net iš savo patirties nustatyta, kad visiškai atsisakius nepareigos ir atliekant pareigą, pasiekiamas labas.
**Esminis punktas:** Būdamas Aukščiausiojo Savo dalimi, tiesoje, svadharma yra: daryti savo pačio labą, laikyti save priklausančiu Viešpačiui, laikyti nieko kito, tik Viešpatį, savu, laikyti save ieškotoju, laikyti save tarnu. Nes visi šie yra tikros dharmos, konkrečiai savo pačio dharmos, ne proto ir intelekto dharmos. Visos kitos dharmos, susijusios su varna, ašrama, kūnu ir pan., nors ir svadharma atlikti savo pareigai, vis tiek yra paradharma. Nes visos tos dharmos yra priimtos ir nėra savo pačio. Visos tos dharmos reikalauja kitų paramos, t.y., jos apima priklausomybę, bet tikroji savo dharma nereikalauja niekieno pagalbos, t.y., ji apima nepriklausomybę. Todėl tas, kuris yra mylėtojas, yra toks pats savaime, tas, kuris yra ieškotojas, yra toks pats savaime, ir tas, kuris yra tarnas, yra toks pats savaime. Taigi, mylėtojas tampa vienu su Mylimuoju būdamas meile pačia, ieškotojas tampa vienu su Ieškoma Tiesa būdamas paieška pačia, ir tarnas tampa vienu su Tarnaujamuoju būdamas tarnyba pačia. Panašiai, ieškotojas tampa vienu su Tikslu būdamas priemone pačia.
Ieškotojas, trokštantis Dievo realizacijos, neturi troškimo turtui, pagarbai, pagyrimui, pagarbai, patogumui ir pan. Todėl negavus turto, pagarbos ir pan., jiems nekyla nerimas, o jei jie gaunami dėl likimo, tai nekyla džiaugsmo. Nes jų tikslas yra tik pasiekti Aukščiausiąjį Savą, o ne pasiekti turtą, pagarbą ir pan. Todėl net pasaulietinis darbas, gautas kaip pareiga, yra atliekamas jų sklandžiai ir tyriai. Turėdamas Dievo realizaciją kaip tikslą, visi jų veiksmai yra tik Viešpačiui. Kaip prekybininkas, turėdamas turto gavimą kaip tikslą, atsisako patogumo ir ištveria sunkumą, ir kaip paciento širdis lieka laiminga matant, kad 'šio gydytojo pjūvio rezultatas bus geras', taip pat, turėdamas Dievo realizaciją kaip tikslą, net gavus pralaimėjimą, nuostolį, sunkumą ir pan. pasaulyje, ieškotojo širdis lieka natūraliai džiaugsminga. Palankios ir nepalankios situacijos yra tik priemonės ir medžiagos jiems.
Kai ieškotojas, tvirtai pasiryžęs daryti tik savo pačio labą, sąžiningai įsitraukia į svadharmos (savo įgimto veiksmo) atlikimą, tada net jei ateina koks nors sunkumas, sielvartas, sunkumas ir pan., jis nesvyrauja nuo svadharmos. Ne tik tai, tas sunkumas, sielvartas ir pan. tampa jiems asketizmo forma ir suteikia džiaugsmą.
Prisirišimas ir priešiškumas pasaulyje kyla tik laikant kūną 'aš' ir 'mano'. Esant prisirišimui ir priešiškumui, žmogus nežino svadharmos ir paradharmos. Jei kūnas būtų 'aš' (Sava), tada kol 'aš' egzistuoja, kūnas taip pat egzistuotų, o kai kūnas neegzistuoja, 'aš' taip pat neegzistuotų. Jei kūnas būtų 'mano', tada gavus jį, nebūtų troškimo gauti nieko kito. Jei troškimas lieka, įrodyta, kad tiesoje, 'mano' (savo) dalykas dar nebuvo gautas, o gautas dalykas (kūnas ir pan.) nėra 'mano'. Kūnas nėra atneštas su mumis, negali būti paimtas su mumis, negali būti pakeistas pagal norą, tai kaip jis gali būti 'mano'?
Taigi, žinojimas (atskyrimas), kad 'kūnas nėra aš ir ne mano', egzistuoja visuose ieškotojuose. Bet nesuteikiant svarbos šiam žinojimui, jų prisirišimas ir priešiškumas nenutrūksta. Net jei ašiškumas ir saviškumas kartais suvokiami kūne, vis tiek, ieškotojas neturėtų suteikti jam svarbos, o turėtų suteikti svarbą savo atskyrimui, t.y., turėtų likti tvirtas ties punktu, kad 'kūnas nėra aš ir ne mano'. Suteikiant svarbą savo atskyrimui, įvyksta tikrojo principo realizacija. Realizavus, prisirišimas ir priešiškumas nutrūksta. Be jokio prisirišimo ir priešiškumo, žinojimas apie svadharmą ir paradharmą savaime pasireiškia širdyje, ir pastangos vyksta atitinkamai.
'Paradharma kelia baimę' – Nors paradharmos atlikimas atrodo lengvas dabartyje, rezultate jis yra iš esmės bauginantis. Jei žmogus atsisako 'savanaudiškumo' ir atlieka svadharmą kitų labui, tada jam niekur nėra baimės.
**Abėjonė:** Keturiasdešimt antrojoje, keturiasdešimt trečiojoje ir keturiasdešimt ketvirtojoje aštuonioliktojo skyriaus šlokose, atitinkamai aprašius įgimtas brahmino, ksatrijos, vaišijos ir šudros pareigas, Viešpats tą patį sako keturiasdešimt septintos šlokos pirmoje pusėje ('Savo pareiga, nors ir netobula, yra pranašesnė už gerai atliekamą kito pareigą'). Todėl kai čia (dabartinėje šlokoje) sakoma, kad kito įgimta pareiga yra bauginanti, tada 'įgimtos pareigos' brahmino, nurodytos keturiasdešimt antrojoje aštuonioliktojo skyriaus šlokoje, taip pat turėtų būti bauginančios kitiems (ksatrijams ir pan.), nors šventieji raštai įpareigoja visus žmones jas atlikti.
**Išsprendimas:** Proto sulaikymas, pojūčių kontrolė ir pan. yra 'bendroji' dharma (Gita 13.7-11; 16.1-3), kurią visi turėtų atlikti; nes tai yra svadharma visiems. Šios bendrosios dharmos yra 'įgimtos pareigos' brahminui, nes jų atlikimas jam nereikalauja pastangų; bet kitoms varnoms jų atlikimas gali reikšti tam tikras pastangas. Tiek įgimta pareiga, tiek bendroji dharma patenka į 'svadharmą'. Be bendrosios dharmos, net jei nuodėmė atrodo savo įgimtoje pareigoje, tiesoje ji nėra nuodėmė; pvz., narsiai kovojant, suprantant tai kaip tiesiog pareigą (be savanaudiškumo, neapykantos ir pan.), būnant ksatrijos įgimta pareiga, tiesoje nėra jokios nuodėmės, net jei nuodėmė atrodo – 'svaabhāvaniyataṁ karma kurvannāpnoti kilbiṣam' (Gita 18.47).
Be bendrosios dharmos, kito įgimta pareiga (paradharma) yra bauginanti; nes jos praktikavimas yra šventųjų raštų draudžiamas ir atima kitų pragyvenimą. Kito pareiga yra bauginanti, nes ją atliekant pritraukiama nuodėmė ir suteikiama baimė konkrečiai vietai ir konkrečiam pragaro tipui. Todėl Viešpats, atrodo, sako Ardzunai, kad gyvybės išlaikymas elgetavimu, būdamas kitų pragyvenimo atėmimas ir draudžiamas ksatrijui, nėra naudingas tau; greičiau, atlikti įgimtą pareigą, kuri tau ateina natūraliai kovos pavidalu, yra naudinga.
**Esminis punktas dėl Svadharmos ir Paradharmos:**
Aukščiausiasis Savas ir Jo dalis (individualusis savas) yra 'Sava', o Prakriti ir jos padariniai (kūnas ir pasaulis) yra 'kitas'. Savo dharma yra 'svadharma', o kito dharma yra 'paradharma'. Todėl iš subtilios perspektyvos, visos Savo dharmos, tokios kaip nepakitusiškumas, be trūkumų, nesunaikinamumas, amžinybė, be troškimo, nevaldingumas ir pan., yra visos 'svadharma'. Visos kūno ir pasaulio dharmos, tokios kaip gimimas, egzistavimas po gimimo, kaita, augimas, mažėjimas, sunaikinimas, ir troškimas džiaugsmui ir kaupimui, troškimas pagarbai ir pan., yra visos 'paradharma' – 'saṁsāradharmairavimuhyamānaḥ' (Šrimad Bhagavatam 11.2.49). Savo niekada nėra jokios kaitos, todėl jis yra nesunaikinamas; bet kūnas nuolat kinta, todėl jis yra sunaikinamas. Iš šios perspektyvos, svadharma yra nesunaikinama, o paradharma yra sunaikinama.
Atsisakymas (Karma Joga), žinojimas (Džnana Joga) ir meilė (Bhakti Joga) – visi trys, būdami savaime akivaizdūs, yra svadharma. Svadharmoje praktika nereikalinga; nes praktika susijusi su kūnu, ir kas susiję su kūnu, tai viskas yra paradharma.
Būti jogiu yra svadharma; būti džiaugėju yra paradharma. Likti neprisirišusiam yra svadharma; būti prisirišusiam yra paradharma. Tarnauti yra svadharma; trokšti ko nors yra paradharma. Būti mylėtoju yra svadharma; būti prisirišusiam su geismu yra paradharma. Būti be troškimo, nevaldingu ir atsietu yra svadharma; ir turėti troškimą, valdingumą ir prisirišimą yra paradharma. Esmė ta, kad kas vyksta be ryšio su Prakriti (Savo) yra viskas 'svadharma', o kas vyksta per ryšį su Prakriti yra viskas 'paradharma'. Svadharma yra Sąmonės dharma; paradharma yra materijos dharma.
Aukščiausiojo Savo dalis (įkūnytas būtybė) yra 'Sava', o Prakrities dalis (kūnas) yra 'kitas'. 'Sava' turi dvi reikšmes – viena yra 'pats sau', o kita yra 'savas' t.y., Aukščiausiasis Savas. Iš šios perspektyvos, troškimas žinojimo apie savo pačio prigimtį ir troškimas savo pačio Aukščiausiojo Savo – abu yra 'svadharma'.
Purušos (Sąmonės) dharma yra: savas
★🔗
