**Vertimas:**
Palaimintasis Viešpats tarė: „Žinok, kad ši aistros gūsio troškimą yra pyktis. Jis yra didysis prarytojas ir didysis nusidėjėlis. Šiuo klausimu žinok jį vieninteliu priešu.“
**Komentaras:** „Aistros gūsio“ – Vėliau, keturioliktojo skyriaus septintame šlokoje, Viešpats sakys, kad aistros gūsis kyla iš geismo (troškimo) ir prisirišimo. O čia Jis sako, kad troškimas kyla iš aistros gūsio. Iš to reikėtų suprasti, kad prisirišimas sukelia troškimą, o troškimas sustiprina prisirišimą. Prasmė ta, kad prisirišimas kyla laikant pasaulietinius objektus laimės šaltiniu, kas tvirtai įsitvirtina jų svarbą vidiniame būtyje. Tada atsiranda troškimas kaupti tuos pačius objektus ir gauti iš jų malonumą. Vėlgi, troškimas sustiprina prisirišimą prie objektų. Kol šis ciklas tęsiasi, nėra visiško atsiribojimo nuo nuodėmingų veiksmų.
„Šis troškimas, šis pyktis“ – „Tegul mano noras išsipildo“ – tai yra troškimas. Noras kaupti nykstančius inertiškus objektus, noras malonumo, kylančio iš sąlyjos, prisirišimas prie malonumo – visa tai yra troškimo formos. Nuodėmingas veiksmas kartais atrodo daromas „troškimo“, o kartais „pykčio“ įtaką. Nuodėmės daromos atskirai abiem. Todėl pateikiami abu terminai. Iš tiesų, troškimas – tai geismas, pomėgis ir trauka nykstantiems objektams – yra visų nuodėmių šaknis. Kai troškimas yra sutrukdytas, tas pats troškimas virsta pykčiu. Todėl, nurodant, kad vienas troškimas yra nuodėmių šaknis, Viešpats minėtuose žodžiuose vartojo vienaskaitos formą.
Išsipildžius troškimui, atsiranda „godumas“, o kai troškimas sutrukdomas (arba į tą, kas trukdo), atsiranda pyktis. Jei tas, kas trukdo, yra galingesnis už save, tuomet vietoj „pykčio“ atsiranda „baimė“. Todėl Gitoje kartais baimė minima kartu su troškimu ir pykčiu; pavyzdžiui – „atsiribojęs nuo prisirišimo, baimės ir pykčio“ (4.10) ir „išnykęs troškimas, baimė ir pyktis“ (5.28).
**Ypatingas punktas apie troškimą**
Troškimas yra visų nuodėmių, sielvarto, kančių ir t.t. šaknis. Troškiantis žmogus ne tik nemato laimės budėdamas, bet niekada nemato laimės net sapnuose – „Troškimas neliestas, net sapne nėra laimės“ (Manas 7.90.1). Tai, ko trokštama, neįvyksta, o tai, ko netrokštama, įvyksta – tai pat vadinama kančia. Jei atsisakoma „trokšti“ ir „netrokšti“, tai kur gi tada kančia? Noras įgyti nykstančius objektus vadinamas troškimu. Noras įgyti Nenykstantį Aukščiausiąjį Savą, nors ir atrodo panašus į troškimą, iš tikrųjų nėra „troškimas“; nes noras įgyti nykstančius objektus niekada neįgyvendinamas; greičiau, jis tik didėja, tačiau noras Dievo (įgijus Dievą) yra įgyvendinamas. Antra, troškimas yra siekis objekto, kuris skiriasi nuo savęs, o Dievas yra nesiskiriantis nuo savęs. Taip pat, noras tarnauti (Karma Joga), tiesos pažinimas (Džniana Joga) ir meilė Dievui (Bhakti Joga) taip pat nėra „troškimas“. Noras įgyvendinti Dievą iš tikrųjų yra tikrasis gyvenimo poreikis (alkis). Sielai reikalingas tik Dievas, tačiau kai diskriminacija yra slopinama, ji pradeda trokšti nykstančių objektų.
Gali kilti abejonių: Kaip be troškimo veiks pasaulio reikalai? Išaiškinimas toks: Pasaulio reikalai veikia per objektus ir veiksmus, o ne per proto troškimus. Objektai yra susiję su veiksmais, nesvarbu, ar tie veiksmai yra iš praeities (prarabdha), ar iš dabarties (udyoga). Veiksmai yra išoriniai, o troškimai – vidiniai. Išorinių veiksmų vaisius (objektų, aplinkybių ir t.t. pavidalu) taip pat yra išorinis. Troškimas neturi jokio ryšio su vaisiaus (objekto, aplinkybių ir t.t.) įgijimu. Kaip objektas, kuris yra veiksmo įtakos, gali būti įgytas jį troškint? Pasaulyje matome, kad nepaisant turto troškimo, žmonių skurdas nėra pašalinamas. Išskyrus išsilaisvinusius didžiuosius dvasininkus, visi kiti individai miršta, vis dar turėdami troškimą gyventi. Nesvarbu, ar žmogus trokšta, ar ne, vaisius, kuriam lemta būti įgytam, tikrai bus įgytas. Prasmė ta, kad kas lemta įvykti, tai įvyks, o kas nelemta įvykti, niekada neįvyks, nesvarbu, ar to trokštama, ar ne. Kaip nepalankios aplinkybės ateina net ir jų netrokštant, taip pat ir palankios aplinkybės ateis jų netrokštant. Liga ateina jos netrokštant, o sveikata išlieka jos netrokštant. Šmeižtas ir įžeidimas įvyksta jų netrokštant, o pagyrimas ir pagarba įvyksta jų netrokštant. Kaip nepalankios aplinkybės yra veiksmų vaisius, taip pat ir palankios aplinkybės yra tik veiksmų vaisius. Todėl objektų, aplinkybių ir t.t. įgijimas ar neįgijimas yra susijęs su veiksmais, o ne su troškimu.
Troškimas gali būti dėl tiesioginio malonumo arba būsimo malonumo. Noras mėgautis ir kaupti yra troškimas dėl tiesioginio malonumo, o noras įgyti veiksmo vaisių yra troškimas dėl būsimo malonumo. Abiejuose šiuose troškimuose yra tik kančia. Priežastis ta, kad troškimas ne tik sukelia kančią dabartyje, bet, būdamas priežastimi būsimiems gimimams, sukelia kančią ir ateityje. Todėl abu šie troškimai turėtų būti atmetami.
Tiek karma (nurodytas veiksmas), tiek vikarma (draudžiamas veiksmas) įvyksta dėl troškimo. „Karma“ įvyksta dėl troškimo, o kai troškimas labai padidėja, įvyksta „vikarma“. Dėl troškimo prisirišimas prie nerealaus tampa tvirtas. Kai nėra troškimo, ryšys su nerealiu nutrūksta.
Išsipildžius troškimui, mes grįžtame į tą pačią būseną, kurioje buvome prieš atsiradus troškimui. Pavyzdžiui, kažkieno sąmonėje atsiranda troškimas: „Tegul aš gaunu šimtą rublių.“ Prieš tai jo sąmonėje nebuvo troškimo gauti šimtą rublių; taigi, patirtis įrodo, kad troškimas yra kažkas, kas atsiranda. Kol troškimas gauti šimtą rublių dar nebuvo atsiradęs, buvo „be troškimo“ būsena. Jei dėl pastangų ir likimo jis gauna šimtą rublių, tuomet ta be troškimo būsena grįžta. Tačiau dėl prisirišimo prie pasaulietinio malonumo ta būsena netrumpalaikė, ir atsiranda naujas troškimas: „Tegul aš gaunu tūkstantį rublių.“ Taip nei troškimas įgyvendinamas, nei yra visiško pasitenkinimo. Nieko neįgyjama, išskyrus vieną darbą!
Atsisakyti „troškimo“, tai yra troškimo pasaulietinių objektų, nėra sunku. Šiek tiek giliau apmąstykite: Ar troškimas iš tiesų nepalieka, ar iš tiesų netrumpalaikis? Bus atrasta, kad troškimas iš tiesų netrumpalaikis! Jis nuolat nyksta; tačiau žmogus jį palaiko gyvą, kuriant naujus troškimus. Troškimas atsiranda, o tai, kas atsiranda, neišvengiamai turi išnykti. Todėl troškimas išnyksta pats. Jei žmogus nesukuria naujų troškimų, senasis troškimas išnyksta pats, kartais išsipildęs, kartais neišsipildęs.
Troškimo įgyvendinimas nėra kiekvienam ir ne amžinai, tačiau troškimo atsisakymas yra kiekvienam ir amžinai. Priežastis ta, kad troškimas yra laikinas, o atsisakymas – nuolatinis. Koks sunkumas būti be troškimo? Sunkumas tas, kad mes netampame be prisirišimo (nirmama). Jei tampame be prisirišimo, atsiras galia būti be troškimo, o būnant be troškimo, atsiras galia būti atsiribojusiam (asanga). Kai ateina be prisirišimo, be troškimo ir atsiribojimas, tuomet automatiškai ateina laisvė nuo modifikacijų, ramybė ir savarankiškumas.
Atkreipkite dėmesį į veriantį punktą. Mes laikome troškimų atsisakymą labai sunkiu. Tačiau pagalvokite: Jei troškimų atsisakymas yra sunkus, tai ar troškimų įgyvendinimas yra lengvas? Visų troškimų įgyvendinimas niekam pasaulyje iki šiol neįvyko. Ką jau kalbėti apie mus, net Dievo tėvas (karalius Dašaratha) neturėjo savo troškimo įgyvendinto! Todėl troškimų įgyvendinimas yra neįmanomas. Tačiau troškimų atsisakymas nėra neįmanomas. Jei mes galvojame, kad troškimų atsisakymas yra sunkus, tai net sunkus darbas atrodo lengvesnis, palyginti su neįmanomu darbu (troškimų įgyvendinimu); nes troškimus galima atsisakyti, tačiau jų negalima įgyvendinti. Todėl troškimų atsisakymas yra lengvesnis, palyginti su troškimų įgyvendinimu. Klaida ta, kad mes stengiamės daryti tai, ko negalime padaryti, ir nedarome to, ką galime padaryti. Todėl ieškotojas turėtų atsisakyti troškimų, ką jis gali padaryti.
Troškimai yra keturių tipų:
(1) Įgyvendinti būtiną troškimą vien kūninei išlaikymui.
(2) Tą troškimą, kuris yra asmeninis ir teisingas, ir kurio įgyvendinimas yra už mūsų galios – atiduoti jį Dievui ir išnaikinti.
(3) Įgyvendinti kitų žmonių troškimą, kuris yra teisingas ir naudingas, ir kurį mes turime galios įgyvendinti. Tokiu būdu įgyvendinant kitų troškimus, mums ateina galia atsisakyti troškimo.
(4) Išnaikinti visus kitus troškimus, išskyrus minėtus tris tipus, per apmąstymą.
„Didysis prarytojas, didysis nusidėjėlis“ – Yra priešas, kuris nuraminamas dovanomis, garbinimu ar maldavimu, tačiau šis „troškimas“ yra toks priešas, kuris niekuo nenuraminamas. Šis troškimas niekada nėra patenkinamas – „Troškimo ugnis neužgesinama, sako Tulsidas, net daug sviesto juslių malonumų.“ Kaip įgijus turtą, godumas turtui tik didėja, taip pat, kaip įgyjami malonumai, troškimas tik didėja. Todėl troškimas vadinamas „didžiuoju prarytoju“.
Vien troškimas yra visų nuodėmių priežastis. Visos nuodėmės, kaip vagystė, plėšimas, smurtas ir t.t., įvyksta tik dėl troškimo. Todėl troškimas vadinamas „didžiuoju nusidėjėliu“.
Kai tik atsiranda troškimas, žmogus nusigręžia nuo savo pareigos, savo tikrosios prigimties ir savo mylimojo (Dievo), ir nusigręžia į nykstantį pasaulį. Nusigręžimas į nykstantį veda prie nuodėmių, o nuodėmių rezultate žmogus įgyja pragarus ir žemus gimimus.
Tik dėl malonumo troškimo, kylančio iš sąlyjos, pasaulis atrodo realus, o nuolat besikeičiantis kūnas ir t.t. atrodo pastovus. Laikant pasaulietinius objektus pastoviais, žmogus gauna iš jų malonumą ir jų trokšta. Malonumo mėgavimosi metu dėmesys neskiriamas pasaulio trumpalaikiškumui, ir žmogus mato mėgavimąsi ir save kaip pastovius. Kaip gali atsirasti noras gauti malonumą iš pasaulio, kuris miršta – nyksta – kiekvieną akimirką? Tačiau troškimas pasaulietinio malonumo mėgavimuisi atsiranda tik nepaisant žinojimo, kad „pasaulis miršta kiekvieną akimirką“. Kai filme (kinematografe) matomi prinokę vynuogės, nėra troškimo juos valgyti; jei yra, tai įrodo, kad mes laikėme juos realiais. Laikant besikeičiantį pasaulį pastoviu, dėmesys visai nenukreipiamas į tikrai pastovų principą, tą Dieviškąjį Principą, ar į savo pačio prigimtį. Nekreipiant ten dėmesio, žmogus nusigręžia nuo to ir įsipina į nykstančio malonumo mėgavimąsi. Tai įrodo, kad neatsigręžus nuo realaus principo, joks pasaulietinis mėgavimasis negali būti patirtas visai, o mėgaujantis pasaulietiniu mėgavimusi su prisirišimu, žmogus tikrai nusigręžia nuo Dievo.
Žmogus, kuris mėgaujasi pasaulietiniais objektais su mėgėjo mentalitetu, negali išvengti nuodėmės, kuri yra smurtas. Jis daro smurtą prieš save (savo žlugimą) ir prieš kitus. Pavyzdžiui, jei žmogus kaupia turtą ir juo mėgaujasi malonumais, tai matant jį, vargšų širdys jaučia intensyvų sielvartą dėl turto ir malonumų trūkumo – tai yra smurtas prieš juos. Mėgaujantis malonumais, jis daro smurtą (žlugimą) prieš save; nes būdamas sąmoningu Dievo paties fragmentu, suteikdamas svarbą inertiškam (turtui), jis virtualiai tampa inertiškojo vergu, kas sukelia jo žlugimą. Visi mėgavimosi objektai pasaulyje yra riboti; todėl kad ir kiek malonumo žmogus patiria, tiek malonumo ateina tik iš kitų dalies. Tačiau priimant objektus vien kūninei išlaikymui, žmogus nepatiria jokios nuodėmės. Net kūninei išlaikymui šventraščiai draudžia mėgautis objektais tik sau. Kūninei išlaikymui pirmiausia reikėtų atiduoti objektus savo motinai, tėvui, guru, vaikams, žmonai, vyresniems ir t.t., o tik tada paimti sau.
Žmogus, kuris mėgaujasi su mėgėjo mentalitetu, sukelia savo paties žlugimą, netinkamai naudoja ir sunaikina mėgavimosi objektus, ir daro smurtą prieš neturinčius žmones; tačiau tai netaikoma išsilaisvinusiam didžiajam dvasininkui. Smurtas nuodėmės pavidalu per jį neįvyksta; nes jis neturi mėgėjo mentaliteto, ir per jį atliekami tik šventraščiuose nurodyti veiksmai su be troškimo požiūriu vien išlaikymui. Objektai, kurie patenka į to didžiojo dvasininko naudą, vystosi; jie nėra sunaikinami – tai yra, atėję pas jį, objektai yra gerai panaudojami, kuomet jie tampa prasmingi. Kol kūnas, kuris sakoma priklauso tam didžiajam dvasininkui, lieka pasaulyje, per jį būtybių gerovė įvyksta automatiškai ir natūraliai. Vien kūninei išlaikymui reikalingas poreikis nėra „didysis prarytojas“ ir „didysis nusidėjėlis“. Priežastis ta, kad vien kūninei išlaikymui reikalingas poreikis nėra troškimas. Poreikis yra patenkinamas; pavyzdžiui – atsirado alkis ir pavalgius maistą, pasiekta sotis. Tačiau troškimas didėja.
„Žinok jį vieninteliu priešu“ – Nors iš tikrųjų tik atsisakius troškimo pasaulietinių objektų pasiekiama laimės ir ramybės patirtis, vis dėlto dėl nežinojimo žmogus manyja, kad laimė ateina iš objektų. Tokiu būdu žmogus, laikydamas troškimą objektų laimės priežastimi, laikė jį savo draugu ir geranoriu. Dėl šios prielaidos troškimas niekada neišnyksta. Todėl Viešpats čia sako: Žinokite šį troškimą ne kaip draugą, bet kaip priešą. Troškimas yra žmogaus priešas, nes jis užgožia žmogaus diskriminaciją ir įtraukia jį į nuodėmes.
Visų nuodėmių, kančių, pragarų ir t.t. pasaulyje šaknyje yra tik troškimas. Kur tik kas nors kenčia šiame pasaulyje ar kitame, nerealaus troškimas yra priežastis. Iš troškimo įvyksta visų rūšių kančios, ir jokia laimė neįvyksta.
**Ypatingas punktas**
Pagrindinė ir paprasta priemonė sunaikinti troškimą yra – tarnauti kitiems, duoti jiems laimę. Kitos įkūnytos būtybės iš tikrųjų yra kiti; netgi vadinamasis kūnas, juslės, protas, intelektas ir prana yra kiti. Todėl jų išlaikymas taip pat turėtų būti daromas su tarnavimo mentalitetu, o ne su mėgėjo mentalitetu. Laimė iš jų neturėtų būti gaunama.
Karma Jogoje „veiksmas“, atliekamas grubiu kūnu, „apmąstymas“, atliekamas subtiliu kūnu, ir „pastovumas“ priežastinio kūno – visi trys yra ne sau, bet tik pasauliui. Priežastis ta, kad grubus kūnas yra vienovėje su grubiu pasauliu, subtilus kūnas su subtiliu pasauliu, o priežastinis kūnas su priežastiniu pasauliu. Todėl tinkama tarnauti kitiems per kūną, objektus ir veiksmus, bet netinkama turėti tarnavimo išdidumą savyje. Tinkama apmąstyti kitų gerovę subtiliu kūnu, bet netinkama gauti iš to laimę. Tinkama būti pastoviam priežastiniu kūnu, bet netinkama gauti laimę iš pastovumo. Tokiu būdu, negaunant laimės, išnaikinamas prisirišimas prie vaisiaus; išnaikinus prisirišimą prie vaisiaus, prisirišimas prie veiksmo lengvai išnaikinamas.
„Mano įsakymas turėtų galioti“; „toks ir toks žmogus turėtų paklusti mano įsakymui“; „toks ir toks objektas turėtų ateiti mano naudai“; „mano požiūris turėtų būti įtvirtintas“ – visa tai yra troškimo formos. Noras paimti ką nors iš nykstančio (nerealaus) pasaulio yra didelė nelaimės priežastis. Įgyvendinant kitų teisingą troškimą (kuriame yra kitų gerovė ir kurį mes turime galios įgyvendinti), mums ateina galia atsisakyti troškimo. Net jei negalime įgyvendinti kito troškimo, jausmas jį įgyvendinti turėtų išlikti širdyje.
Tapatybė – aš-ybė (laikymas save kūnu), mano-ybė (laikymas kūno ir t.t. objektų savais) ir troškimas (jausmas – „tegul toks ir toks objektas yra įgyjamas“) – per šiuos tris vienintelius siela yra surišama pasaulyje. Iš tapatybės kyla ribotumas, iš mano-ybės kyla modifikacijos, o iš troškimo kyla nerimas. Per troškimo atsisakymą mano-ybė išnaikinama, o per mano-ybės atsisakymą tapatybė išnaikinama. Karma Jogis iš principo nelaiko jokio savo ryšio su nė vienu iš šių; nes jis nelaiko kūno, juslių, proto, intelekto, ego, objektų ir t.t. savais ar sau; jis laiko šiuos kūną ir t.t. tik pasaulio ir pasaulio tarnybai, kuo jie iš tikrųjų yra.
Kai atsiranda jausmas nedaryti skausmo niekam, prasideda tarnavimas. Todėl ieškotojo širdyje jausmas – „tegul niekas neturi skausmo“ – turėtų nuolat išlikti. Jei dėl klaidos kažkas patiria skausmą dėl mūsų, turėtume prašyti atleidimo. Net jei jie neatleidžia, nėra baimės. Priežastis ta, kad atleidimas iš Dievo pusės įvyksta automatiškai tam, kas prašo atleidimo nuoširdžia širdimi. Tarnaudamas, ieškotojas visada turėtų būti atsargus, kad jo sąmonėje nekiltų jausmas gauti ką nors už tarnavimą. Tarnaujant taip, priešas troškimo pavidalu lengvai sunaikinamas.
**Ryšys:** Net žinant „tai yra nuodėmė“, žmogus įsitraukia į nuodėmę; todėl kokia yra šio žinojimo nepoveikio veiklai priežastis? Viešpats tai paaiškina kitose dviejose šlokose.
★🔗
