**3.40** Jausmai, protas ir intelektas yra vadinami šio troškimo buveine. Per juos – (jausmus, protą ir intelektą) – troškimas, užgoždamas žinojimą, suklaidina žmogų, kuris tapatina save su kūnu.
**Komentaras:** 'Indriyāṇi mano buddhir asyādhiṣṭhānam ucyate' – Troškimas pasireiškia penkiose vietose: (1) objektuose (Gita 3.34), (2) jausmuose, (3) prote, (4) intelekte ir (5) prisiimtame 'aš' (ego), t.y., veikėjyje (Gita 2.51). Nors jis pasireiškia šiose penkiose vietose, troškimas tikrai gyvena tik prisiimtame 'aš' (sąmonės ir materijos mazge). Tačiau kadangi jis pasireiškia minėtose penkiose vietose, jos yra vadinamos šio troškimo buveinėmis.
Visi veiksmai atliekami tik kūno, jausmų, proto ir intelekto. Šie keturi yra veiksmo atlikimo įrankiai. Jei troškimas gyvena juose, jis neleidžia, kad veiksmas būtų dėl aukščiausio gėrio (Paramārtha). Todėl Karma Jogis, būdamas be troškimo, be savimiškumo jausmo ir neprisirišęs, atlieka veiksmus kūnu, jausmais, protu ir intelektu širdies (sąžinės) grynimui (Gita 5.11).
Iš tiesų, troškimas gyvena tik egoje (sąmoningo savasties tapatinime su inertiška materija). Ega, reiškianti 'ašiškumą', yra tik prielaida. Tai, kad aš priklausau tokiai ir tokiai kastai, gyvenimo stadijai ar tradicijai – tai tik tikėjimas. Nėra jokio kito to įrodymo, išskyrus patį tikėjimą. Būtent šiame prisiįstame ryšyje ir gyvena troškimas. Iš troškimo vien tik kyla visos nuodėmės. Nuodėmės sunaikinamos patiriant jų pasekmes, tačiau nepašalinus troškimo iš egos, naujos nuodėmės nuolat atsiranda. Todėl būtent troškimas yra tas, kas sieja sielą. Mahabharatoje teigiama: 'Troškimas vienas yra surišimas; čia nėra jokio kito surišimo. Tas, kas išlaisvintas iš troškimo surišimo, tampa tinkamas pasiekti Brahmano būseną.' (Šanti Parva 251.7)
'Etair vimohayaty eṣa jñānam āvṛtya dehinam' – Dėl troškimo žmogus nedaro to, ką turėtų daryti, ir daro tai, ko neturėtų daryti. Taip troškimas suklaidina žmogų, kuris tapatina save su kūnu.
Antrajame skyriuje Viešpats sakė, kad iš troškimo kyla pyktis – 'kāmāt krodho 'bhijāyate' (2.62) – o iš pykčio kyla klaidinimas (ekstremalus apsvaigimas) – 'krodhād bhavati sammohaḥ' (2.63). Iš to reikėtų suprasti, kad kai troškimas yra sutrukdytas, kyla pyktis; bet jei troškimas nėra sutrukdytas, tai iš troškimo kyla godumas, o iš godumo kyla klaidinimas (Pastaba p. 197.1). Esmė ta, kad jei trokštamas objektas nepasiekiamas, kyla 'pyktis', o jei objektas pasiekiamas, kyla 'godumas'. Iš jų tuomet kyla 'klaidinimas'. Troškimas yra aistros gūno (Rajo Guna) veikla, o klaidinimas – neišmanymo gūno (Tamo Guna) veikla. Aistros ir neišmanymo gūnai gyvena arti vienas kito (Pastaba p. 197.2). Todėl troškimas, pyktis, godumas ir klaidinimas gyvena labai arti vienas kito. Troškimas, veikdamas per jausmus, protą ir intelektą, suklaidina (apkvaišina) žmogų, kuris tapatina save su kūnu. Taigi, nors troškimas yra aistros gūno veikla, jis sukelia klaidinimą, kuris yra neišmanymo gūno veikla.
Kai atsiranda troškimas, žmogus pirmiausia trokšta gėrėtis per jausmus. Iš pradžių gėrybių objektai nepasiekiami, o net ir pasiekiami, jie netrumpalaikiai. Todėl, kad kaip nors juos gautų, jis puoselėja įvairius troškimus manyje. Intelekte jis galvoja apie įvairius būdus juos gauti. Taip troškimas pirmiausia įtraukia jausmus į malonumo, gimstančio iš kontakto, pagundą. Tada jausmai traukia protą link savęs, o vėliau jausmai ir protas kartu traukia ir intelektą link savęs. Tokiu būdu troškimas, užgoždamas žinojimą, suklaidina tapatintoją su kūnu per jausmus, protą ir intelektą, ir įmeta jį į žlugimo duobę.
Yra principas, kad jei tarnas yra geras, bet ponas jį paniekinamai atleidžia, tai jis daugiau negaus gero tarno. Panašiai, jei ponas yra geras, bet tarnas su juo elgiasi paniekinamai, tai jis daugiau negaus gero pono. Taip pat, jei žmogus, nepasiekęs Dievo, švaisto žmogaus kūną tik pasauliniuose malonumuose ir turte, tai jis daugiau nebegaus žmogaus kūno. Geras dalykas yra niekinamas dėl širdies nešvarumo, o širdis tampa nešvari dėl troškimo. Todėl pirmiausia ir visų pirma troškimas turi būti sunaikintas.
Žodžių 'dehinam vimohayati' reikšmė yra ta, kad šis troškimas suklaidina tik žmogų, kuris tapatina save su kūnu. Tik tas, kas laiko kūną 'aš' ir 'mano', yra tapatintojas su kūnu. Pačioje savo mokymo pradžioje Viešpats paaiškino skirtumą tarp kūno (deha) ir kūno gyventojo (dehī – sielos) (Gita 2.11–30). Tai, kad kūnas ir kūno gyventojas yra atskiri – tai kiekvieno patirtis. Šis troškimas, užgoždamas žinojimą, sieja tapatintoją su kūnu (tikintį ryšiu su kūnu), o ne kūno gyventoją (grynąjį Savastį). Jis negali surišti to, kuris netiki ryšiu su kūnu. Tik laikydamas kūną 'aš', 'mano' ir 'man', žmogus suteikia svarbą pereinančiems inertiškiems objektams; iš to joje kyla prisirišimas prie inertiškumo. Kai atsiranda prisirišimas, susidaro ryšys su inertiškumu. Tik kai susidaro ryšys su inertiškumu, gimsta troškimas. Kai gimsta troškimas, siela, apsvaigusi, įstringa pasauliniame surišime.
**Ryšys:** Dabar, sekančiuose trijuose šlokose, Viešpats, paaiškindamas troškimo nužudymo metodą, įsako jį sunaikinti.
★🔗
